Kap buvo dziedas su bobu. Gyveno jie ir turėjo berniukų – sūnelį. Sūnelis augo, metai po metų didzyn ir didzyn, o tėvai sanyn ir sanyn. Nu, užaugo jau jis didelis, jau bernas, net ir vestis žada. Nu, jis apsivedė. Perėj kiek laiko, par juos gimė sūnus. Nu, ką, o tai buvo laikas – rugiapjūtė, rugius pjovė. Sako, ką gi: Skaityti pasaką »
Trijų jaunikių nuotaka
Kasžin kada kitą kartą, kad visur miškai, girios ir tankynės buvo, tai anuose laikuose gyvenus tarpmiškyje viena šeimyna: tėvas, motina ir jų duktė viena, ale buvusi labai graži. Pas juos ėmę lankytis trys jaunikiai iš kasžin kur, ir visi trys įsimylėję į tą jų vieną dukterėlę. Ir vieną kartą išjodami tėvui pasakę kiekvienas: Skaityti pasaką »
Šuo ir katė
Ketą kartą šou so kati sosibarosiu. Tep kati šonei pasakiosi:
– Rytą į sprovą atēk į anas dirvas, po anou oužoula, ir svietkų paimti…
Šou pajemįs levą, mešką, britvoną. Kati pajėmosi gaidį ir eitonti par laukus, par dirvas. Tas gaidis eitos lesiniedams, vo tas katins eitos oudigą pastateis. Anėji išvydį saka: Skaityti pasaką »
Pasaka apie šunį ir vilką
Šuva, betarnaudamas gaspadoriui, paseno: akys žlibos, dantys nudilę, išbiro, miegas tankiai apnikdavo. Vieną kartą, kad visi valgė pusrytį, šunelis, belandydamas po stalo, kame trupinius ir kaulelius rankiojo, netyčioms užmynė gaspadoriui ant kojos, kurs jau seniai šunies neapkentė ir mislijo jam galą daryti, tat dabar į bernus (vaikius) tarė:
– Vaikai, reik šuva pakarti: paseno – niekam netinka. Skaityti pasaką »
Stiprus sūnus
Viena motina turėjo labai stiprų sūnų, kuris galėjo daug pakelti. Tas nešė kartą iš toli namon tris pūrus rugių. Nakčiai užėjus, padėjo prie karčemos durių tuos rugius, o pats karčemoje atgulė. Kiaulės suėdė tuos rugius, o tame tarpe dvylika užmušėjų užpuolė ant karčemelnyko, nuo kurių tas sūnus atgynė. Už tą karčemelnykas davė jam tris pūrus aukso. Skaityti pasaką »
Šuns ir vilko draugystė
Buvęs toks šuva pasenęs. Gaspadinė nebedavus jam nė lakt, visi jį mušinėję, spardę, jis tiktai valkiojęsy sudžiuvęs, parkoręs, pasišiaušęs, – biaurus buvęs ir pasižiūrėt. Jis jau nė ausim nebegirdėjęs, kad ir pjudydavę, siundydavę ką, ar kiaulas iš apluoko, iš kluono, – jis negirdėdavęs. Kaip jau jis toks niekam nebeverts, tai jis mažai ir namie bestovėdavęs. Valkiodavęsys šen ten, pats savęs nebesikęsdams, [laukdamas,] kol sprogtuvės prieis. Skaityti pasaką »
Sūnus ir gyvūnai
Vienas tėvo sūnus, kurio trobelė pagiryj stovėjo, patekęs ant vienos didelės, gražios salos ir čion, metus tarnavęs, užsipelnė daug pinigų: metų gale pripylė jam laivelį sidabro. Bet už tūlą prasikaltimą ant antrų metų jam vėl ant tos salos atplaukus, jis pasijuto atsidūręs ant kitos vietos tokiame arškėtyne. Skaityti pasaką »
Sukčius asesorius
Kitąsyk senovėj pasakojo, kaip Kalvarijoj prie sūdo buvo toks vadinamas asesorius. Jis buvo didelis sukčius ir provaunykas. Kad jam kur tenka tik pravažiuot per kaimą ar per dvarą, ar per miestą, tai jau jis tur savo suktybę ir baikas ten inlandyt. Skaityti pasaką »
Stiprus sūnus ir ponas
Buvo viens stiprus sūnus, kurs pajiegė anžuolą iš šaknų išrauti ir teip daug valgė, kad motina, nebegalėdama jį išmaitinti, leido svietan. Sulygo jis pas poną tarnauti už vieną plauką. Kadangi jis labai daug ėdė, tai ponas, norėdamas nuo jo nusikratyti, siuntė jį malūnan, kad jį velniai nužudytų. Jis malūną nuo velnių atėmė. Skaityti pasaką »
Slogutis ir bernas
Buvo toks bernas pas gaspadorių. Jį visą jo gyvenimą labai slogutis slogino. Jis kur tik nebuvo, kur tik negulėjo, jis vis slogino ir slogino.
Ale sykį da jis nemiegojo – pajuto, kad jau šalia jo guli juoda merga. Tuo jis vėl aną užslogino. Anryt atsikėlęs, papasakojo savo matymą. O ten buvo tokia sena boba. Sako toj boba: Skaityti pasaką »








