Apie du medinčius


Pasakos

Vie­nas žmo­gus sa­vo pa­var­gu­sio bro­lio sūnus už tai, kad jie iš­kep­tos auk­si­nės paukš­tės po šmo­te­lį mė­sos su­val­gė, int gi­rią iš­ve­žęs, pa­klai­di­nęs ir juos ten pa­li­kęs. Ra­dęs juos tan­ku­my­nuo­se tos gi­rios sar­gas, už­au­gi­nęs pas sa­ve, iš­mo­ki­nęs ge­rai šau­dyt ir, da­vęs po šau­tu­vą, pa­lei­dęs juos int svie­tą. Be­ai­da­mi per gi­rią, su­ti­kę jie zui­kę bė­gant. No­rė­ję už­šaut, bet ta at­si­pra­šius ir da­vus jiems po zui­ku­tį. To­liau su­ti­kę la­pę, vil­kę, meš­ką, le­vę ir nuo vi­sų ga­vę po vai­ką.
Per­si­sky­rę nu­vėję bro­liai to­liau. Vie­nas, sa­vo žvė­rių ly­di­mas, nu­vė­jęs in ka­ra­liaus mies­tą, o su­ži­no­jęs, kad to ka­ra­liaus duk­tė bū­sian­ti ant­ ry­to­jaus sma­ko pra­ry­ta, nu­vė­jęs už mies­to ant to kal­no pa­skir­ton sma­kui vie­ton, ir jam ko­vo­je su sep­tyn­gal­viu sma­ku pa­si­se­kę jam vi­sas gal­vas nu­ka­po­ti. Kadan­gi pirm to sma­kas, iš nas­rų ug­nį leis­da­mas, bu­vo ant kal­no žo­les už­de­gęs, tai žvėrys, ma­ty­da­mos, kad jų po­nui no ug­nies ga­lė­tų būt blo­gai, vi­si šo­ko, su ko­jom už­min­džio­jo ug­nį, o pas­kui ne­gy­vo sma­ko kūną su­dras­kė. Su iš­gel­bė­tą­ja ka­ra­lai­te pa­si­šne­kė­jęs, tas vai­ki­nas, la­bai nu­var­gęs būda­mas, at­si­gu­lė at­sil­sėt, o le­vui pa­sa­kė:
– Tu, stip­riau­sias ap­gy­nė­jas, žiūrėk, kad mums mie­gan­tiems kas blo­go ne­at­si­tik­tų: sto­vėk prie sar­gy­bos.
At­si­gu­lė ir už­mi­go sun­kiai. Le­vas at­si­gu­lęs sa­ko meš­kai:
– Tu sau­gok, aš ir mig­su.
Meš­ka sa­ko vil­kui:
– Tu sau­gok, aš ir mig­su, o jei kas bus blo­go, tai ma­ne pa­bu­dink.
Vil­kas sa­ko la­pei, o la­pė – zui­kiui: viens ki­tam lie­pė sau­got – ir vi­si su­mi­go.
Ka­ra­liaus ve­žė­jas, pa­tė­mi­jęs, kad ant kal­no vis­kas ap­ty­ko, at­ėjęs ir ra­dęs vi­sus mie­gan­čius, nu­kir­to kar­du me­din­čiui gal­vą, o tą pa­ną, mie­gan­čią pa­ė­męs, nu­ne­šė no kal­no, kol anoj pa­bu­do iš kie­to mie­go. Pa­bu­du­sią pri­ver­tė pri­siekt, kad jis ją iš­gel­bė­jęs ir kad ji už jo te­kė­sian­ti.
Tuo tar­pu po il­go mie­go pa­bu­do jau ir žvėrys. Zui­kis, kai­po bai­liau­sias, pir­miau pa­bu­do. Pa­bu­dęs pa­bu­di­no la­pę, la­pė – vil­ką, vil­kas – meš­ką, meš­ka – le­vą. O ka­da le­vas pa­ma­tė, kad jau jų po­nas ne­gy­vas, bal­siai su­ri­ko an meš­kos:
– Dėl ko ma­ne nepa­bu­di­nai?!
Meš­ka per­da­vė at­gal to­liau, o ant ga­lo vi­sa bė­da kri­to ant zui­kio. Žvėrys tuoj no­rė­jo zui­kį už­mušt, o zui­kis sa­ko:
– Ne­už­muš­kit ma­nęs. Aš ži­nau už šimto my­lių vie­ną kal­ną, ten yra to­kių šak­ne­lių. Kad tik in­dėt po­nui int bur­ną, tai jis tuoj su­gis ir at­gis.
Sa­ko le­vas:
– Tai tu bėk ir žiūrėk, kad in dvidešimt keturias va­lan­das par­neš­tum, o kad pa­si­vė­ly­si, tai aš ta­ve su­dras­ky­su.
Zui­kis in tais va­lan­das par­ne­šė tų šak­ne­lių. Tuoj le­vas pri­dė­jo gal­vą prie pe­čių, ale in ki­tą pu­sę bur­na, tuo indė­jo jam in bur­ną tų šak­ne­lių – tuoj su­gi­jo ir at­gi­jo. Ale žiūri, kad jau pas jį ka­ra­lai­tės nė­ra.
– Na, – sa­ko, – kol aš mie­go­jau, tai ji ma­ne pa­me­tė...
Ta­da le­vas jam vi­są at­si­ti­ki­mą pa­pa­sa­ko­jo. Ale jis ap­si­žiūrė, kad jo bur­na in ki­tą pu­sę. Sa­ko:
– Kaip da­bar bus? Aš jau bū­su ki­toks su­tvė­r­i­mas, kaip ki­ti.
Le­vas sa­ko:
– Aš kad teip ne­ge­rai pa­da­riau, tai aš ga­liu pa­tai­syt sa­vo klai­dą. Aš misli­jau, kad in tą pu­sę da bus gra­žiau, o jei teip netin­ka, tai aš tuoj pa­tai­sy­su.
Tuoj nu­su­ko tą gal­vą, ap­su­kęs ki­ta pu­se in­dė­jo in bur­ną tų šak­ne­lių – tuoj su­gi­jo ir at­gi­jo vėl jų po­nas.
Da­bar, kad už­dirb­tie sau duo­ną, iš­mo­ki­no žvė­ris šokt, tai jis, būda­vo, šo­ki­na ir tu­ri mais­to, ir jam ne teip nuo­bo­du leis­tie die­nas. Be­ai­da­mas ap­link, at­ėjo vėl in tą ka­ra­liaus mies­tą – ra­do jau tos ka­ra­lai­tės ves­tu­ves su tuom ve­žė­ju. Nu­ė­jęs pas ka­ra­liaus na­mus, pa­lie­pė žvė­rim šokt. Ką pa­ma­čiusi ka­ra­lai­tė lie­pė jį pa­šaukt su žvė­ri­mis in vi­dų, pa­ži­no jį ir už jo iš­te­kė­jo, o ap­ga­vi­ką ve­žė­ją su­dras­kė terp ke­tu­rių bu­lių.
Pra­ėjus ko­kiam ten lai­kui, jis iš­jo­jo in gi­rią me­džiot. Su­ti­ko al­nę – o teip bu­vo pa­si­ver­tu­si ra­ga­na – ėmė ją vy­tis ir nu­si­vi­jo in to­kius tan­ku­my­nus, kad jau at­gal grįž­tie nega­lė­jo. Čion toj ra­ga­na jį ir vi­sas jo žvė­ris in ak­me­nis pa­ver­tė. Ir tik jo ki­tam bro­liui vė­liaus pa­si­se­kė su­grieb­tie tą ra­ga­ną ir juos vi­sus iš­gel­bė­tie, o ra­ga­na – žvė­rių su­dras­ky­ta.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/apie-du-medincius/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button