Pasaka apie arklį, ežį ir levą


Pasakos

Arklys, pakol buvo jaunas, visiem prisidavė, ale kaip paseno, gaspadorius norėjo užmušt. Tada arklys pasakė:
– Geras gaspadoriau! Už tai, ką aš tau slūžinau viernai, duok pakaustyt rnane plieno patkavom.
Ir kaip norėjo, teip stojosi. Paskui padėkavojo savo geradėjui ir nuėjo in pagirį, kur kaip galėdamas žyvijosi.Tam karte vaikštinėjo levas tuo pagiriu. Labai apsirūstino, kad šyvis neklaupė prieš jį, ir pasiklausė:
– Kas do vienas esi?
Atsakė arklys, kad vadinasi Arklevičia. Čia levas mandraudamas pasiklausė, ką jis moka, ir nedavė nė žodžio tart arkliui, paėmė akmenį, katras gulėjo netoli jo, in savo lopas, suspaudė teip, net pradėjo vanduo sunktis iš akmeno. Tai matant, arklys pasakė:
– Tai viskas niekai. Mesk tik akmeni an žemės.
Levas išpildė jo norą. Paskui arklys grybštelėjo akmeną su koja – tuojaus nusirito kibirkštys. Žiūrint ant to, levas nusidū-mojo ir labai malonėjo teip padaryt, kaip arklys. Pradėjo spardyt akmeną, ale nepasirodė anė kibirkščiukė. Tada pasakė:
– Kaip ma[n] žiūrint, tau geriau išpuola būt karalium žvėrių.
Paskui nutimpino leviščias in girią. Tuo čėsu susitiko vilką,
kuris spacyravodamas ieškojo laimikio sau. Ir atsiklaupė prieš levą kaipo prieš karalių.
– Neklaupk, neklaupk, ba ne aš jau karalius.
– Tai neteisybė! – pasakė vilkas. – Kas jūs mylistą yra stone numest no tos gadnasties?
– O matai, kad atsirado toks.
– Tai prašau jūs mylistos pasakyt: kas yra karalium?
Levas pasakė, kad Arklevičia.
– Tu, jį pamatęs, labai nusigąsi.
Ką tik levas ištarė tuos žodžius, pasakė vilkas:
– Oi, jūs mylista, aš tokius arklevičius ne tik mačiau, ale ir valgiau
– Nagi tu, laidoke, da ginčijiesi su manim!
– Paskui paėmė vilką in lopas, iškėlė jį in viršų, kad pamatytų naują karalių, ba arklys buvo netoli an pievos už kalnelio. Levas suspaudė vilką nemielaširdingai, net to žarnos pradėjo verstis.
– Matai, icliau, tik pamatei jį jau pradėjai stipt!
Paskui užpykęs metė in kelmą ir sutrupino jo kaulus.
An galo levas ėjo nuleidęs galvą toliau ir užsistojo an ežio, katras gulėjo po samanom, ir susibadė koją.
– Kas per velnias! – tarė levas, išrisdamas aną iš po samanų.Pradėjo klausinėt, kokius jis darbus moka. Tas atsakė, kad labai greitas.Paėmė noras levą eit su juo lenktyn, o ežys susitiko an to.
– Jus mylistą stokite pirma, kaipo kolieka, o aš, kaipo greitas, stosiu paskui.
Čia levas atsitūpė an paskutinių kojų, laižydamas skaudamą koją. Tada ežys įsikorė levui in uodegą, ir levas, nejusdamas, ką su savim neša ežį, bėgo smarkiai. Kaip jau buvo pusiaukelė savo cieliaus, atsigrįžo, ar toli jo prietelius. Tąsyk ežys nusprūdo no uodegos ir pasakė:
– Nežiūrėk, nežiūrėk, ba aš jau už tavęs.
Čia levas kaip nušutytas pradėjo graudžiai rėkt ir tarė:
– Kam aš savo čia šlovę žudinu? Visi durniai mane pereina ir tąso už nosies! Tuščia jų, mesiu lenkų karalystę.
Paskui ir apleido mūs žemę.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-arkli-ezi-ir-leva/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button