Pasaka apie arklį ir žvėris


Pasakos

Vie­ną kar­tą bu­vo ba­da me­tai ir bu­vo žie­mos lai­kas. Vie­nas gas­pa­do­ris tu­rė­jo daug ar­klių. Jo bu­vo ar­kliai jau­ni, ir jis ne­be­tu­rė­jo ką liuob­ti, tai jis lie­pė sa­vo ber­nio­kui, kad iš­ves­tų vie­ną ar­klį miš­kan. Ber­nio­kas nu­ė­jo ar­klia ves­ti. Arklys ne­ina. Ber­nio­kas, at­ėjęs pas gas­pa­do­rį, ta­rė, kad ar­klys ne­ina. Ta­da pats gas­pa­do­ris nu­ė­jo ar­klia ves­ti. Ar­klys ne­ina. Jis ta­rė:
– Pa­kaus­tyk ma­ni plie­ni­nioms pat­ka­vom, tai ei­siu.
Ta­da lie­pė gas­pa­do­ris ber­nio­kui, kad jis nu­ves­tų ar­klį ont kal­via ir pa­kaus­ty­tų. Ber­nio­kas nu­ve­dė ar­klį, pa­kaus­tė ir pa­lai­dė. Arklys nu­ė­jo į miš­ką, pra­si­ka­sa snie­gą ir ėda žo­lę, o nu­ė­jęs pri upės, pra­si­mu­ša le­dą ir at­si­ge­ria.
Le­vas, iš­gir­dęs, kad miš­ke yra koks tai ar­klys, ir ne­ži­no­da­mas jo, ėjo ieš­ko­ti. At­ra­do ar­klį ir ta­rė:
– Kas tu je­si?
Ar­klys at­sa­kė:
– Aš jes­mu ar­klys.
– Ką tu jė­di?
At­sa­kė ar­klys:
– Pra­si­kaps­tau snie­gą ir ėdu.
– O ką tu ge­ri?
– Pra­si­mu­šu la­dą ir at­si­ge­riu.
– Eik pra­mušk – ir tu at­si­ger­si, ir aš.
Arklys nu­ė­jo prie upės, pra­mu­šė la­dą, ir abu­du at­si­gė­rė. Le­vui dau­giau ta­rė ar­klys:
– Pa­da­ryk tu da­bar van­de­nes: aš no­riu at­si­ger­ti.
Le­vas kad puls, puls dras­ky­ti su na­gais, su dun­čiais – nie­ka ne­pa­da­rė. Ta­da vėl le­vas ta­rė:
– Pa­da­ryk og­nies.
Arklys nu­ve­dė le­vą pas ak­me­nį ir su­da­vė ko­ja per ak­me­nį – ug­nis iš­šo­ko. Ta­da ar­klys ta­rė:
– Pa­da­ryk tu og­nies.
Le­vas puo­lė su na­gais dras­ky­ti, su dun­čiais krum­ty­ti – nie­ka ne­pa­da­rė. Le­vas nu­si­gan­do ir pra­dė­jo lėk­ti: bi­jo, kad ar­klys ne­už­muš­tų. Le­vas nu­bė­go to­liau už krū­mų ir su­si­ti­ko vil­ką. Vil­kas ta­rė:
– Kur ai­ni, švie­sas cie­cu­rai­ti?
– Oi, kaip bu­vau nu­si­gan­dęs, – sa­ko le­vas.
– Ka? – ta­rė vil­kas.
At­sa­kė le­vas:
– Ar­klio.
– Eik, – sa­ko vil­kas, – aš jį su­dras­ky­siu.
– Ne, – sa­ko le­vas: – jis pa­da­ro og­nies ir van­de­nia – tu jo ne­su­dras­ky­si.
– Ne, – sa­ko, – aš jo ne­bi­jau. Ei­nam ar­tyn.
Pri­ėjo ar­tyn, ir ro­do le­vas vil­kui ar­klį. Le­vas ma­to, o vil­kas ne, tai le­vas pa­kė­lo vil­ką, kad pa­ma­ty­tų ir vil­kas. Le­vas kel­da­mas taip su­spau­dė vil­ką, kad pra­dė­jo šū­dai bėg­ti per le­vo ko­jas. Le­vas kad me­tė vil­ką že­mėn – ir už­mu­šė. Kad le­vas ne­būt me­tęs vil­ką že­mėn, tai vil­kas būt pa­pjo­vęs ar­klį.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-arkli-ir-zveris/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button