Pasaka apie gudrų karalaitį


Pasakos

Vie­nas ka­ra­liaus sūnus iš­ėjo ke­liau­tų. Pa­ke­lė­je pas to­kį ūki­nin­ką ga­vo ant pus­ry­čių pie­no, ir ka­da, jam pa­val­gius, in bliū­dą pri­kri­to daug mu­sių, jis, su­skai­tęs, kiek jų yra, už­si­ra­šė ant po­pie­riaus, kad vie­nu sy­kiu už­mu­šąs dvy­li­ką gal­vų. Teip jį su tuom po­pie­rium už ke­pu­rės be­mie­gan­tį at­ra­do pa­ke­lė­je toks po­nas ir, pa­ė­męs drau­ge su sa­vi­mi, pri­ver­tė tą ka­ra­lai­tį, kad jis iš jo gi­rios iš­va­ry­tų dvy­li­ką žmog­žu­džių, ką jis ypa­tin­gu būdu ir at­li­ko. Ka­ra­lai­tis už­ri­šo žmog­žu­džiams akis su ske­pe­tu­kėm, su­ri­šo su šniū­ru vi­sus in krū­vą ir par­ve­dė pas tą po­ną in dva­rą. Po­nas ta­rė jam:
– Kad tu par­ve­dei ši­tuos žmog­žu­džius, tai gal tu par­ve­si ir le­vą? Yr le­vas toj pa­čioj gi­rioj, kur bu­vo tie žmo­žu­džiai, tai jei tu jį par­ve­si, tai kaip aš nu­mir­siu, tai ga­lė­si tu gy­vent ma­no dva­re.
Ka­ra­lai­tis pa­si­ė­mė laz­dą ir ske­pe­tu­kę ir iš­ėjo in gi­rią. Ai­da­mas per gi­rią, su­si­ti­ko tą le­vą. Le­vas pa­klau­sė jo:
– Kas tu asi?
Ji­sai at­sa­kė:
– Pra­le­vis.
Le­vas ta­rė:
– Kiek me­tų aš gy­ve­nau, o nie­kad ne­gir­dė­jau, kad būtų kur pra­le­vis. Ma­no mo­ti­na yra la­bai se­na – ai­siu aš pa­klaust, gal ji ži­no apė pra­le­vį, o tu pa­lauk ma­nę čio­nai.
Ji­sai at­sa­kė:
– Tai aik – aš pa­lauk­siu.
Le­vas nu­ė­jo pas mo­ti­ną ir pa­klau­sė:
– Ar yra kur pra­le­vis?
Mo­ti­na at­sa­kė:
– Pir­miau nebu­vo, o da­bar gal at­si­ra­do.
Le­vas vėl at­ėjo pas tą pra­le­vį ir ta­rė:
– Kas­žin kat­ras drūtes­nis: ar le­vas, ar pra­le­vis?
Ji­sai at­sa­kė:
– Pra­le­vis drūtes­nis.
O bu­vo te­nai la­bai aukš­tas kal­nas. Le­vas ta­rė:
– Bė­kim ant ši­to kal­no: kat­ras pir­ma už­bėg­sim, tai tas bū­sim drūtes­nis.
Pra­le­vis ap­si­ė­mė ant to. Le­vas tuoj šo­ko ir už­bė­go ant to kal­no, o pra­le­vis li­po li­po ir ne­už­li­po. Pas­kui ta­rė le­vui:
– Tu nedrūtas, tai greit už­bė­gai, o aš la­bai drūtas, tai neuž­li­pau, ba vie­ko nepa­ke­liu.
Le­vas ta­rė:
– Tu teip drūtes­nis – ale kat­ras mu­du la­biau iš­rėk­sim? Aš pir­mąsyk kaip rik­tel­siu, tai že­mė su­dre­bės. An­trąsyk kaip rik­tel­siu, tai la­pai ant me­džių su­vys. Tre­čiąsyk kaip rik­tel­siu, tai la­pai nu­kris no me­džių.
Le­vas rik­te­lė­jo vie­ną sy­kį, tai že­mė su­dre­bė­jo. An­trąsyk rik­te­lė­jo, tai la­pai ant me­džių su­vy­to. Tre­čiąsyk kaip rik­te­lė­jo, tai la­pai no me­džių nu­kri­to! Pra­le­vis ta­rė:
– Aš kaip rik­tel­siu, tai ta­vo akys iš­šoks, tai aš tau už­ri­šu akis.
Pas­kui ji­sai už­ri­šo le­vui akis ir rė­žė su laz­da le­vui in gal­vą iš vi­sos jė­gos teip, kad le­vo akys iš­šo­ko. Pas­kui ta­rė pra­le­vis le­vui:
– Da­bar aš ta­ve ve­siu pas gy­dy­to­ją, kad iš­gy­dy­tų tau akis.
Le­vas ap­si­ė­mė ant to. Pra­le­vis par­ve­dė le­vą pas tą po­ną in dva­rą. Po­nas, pa­ma­tęs, kad jis toks ga­lin­gas, ap­že­ni­jo jį su sa­vo duk­te­ria ir pa­ve­dė jam sa­vo dva­rą. Ji­sai iš­gy­dė tą le­vą ir lai­kė prie sa­vęs le­vą ir tuos žmog­žu­džius.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-gudru-karalaiti/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button