Kitą kartą liūtas susitiko su arkliu ir norėjo jį pasmaugti. Arklys, matydamas neišbėgsįs iš jo nagų:
– Gerai, – atsakė, – bet pirma paveizdėkiam, kurs kurį apgalėsiam ir kurs daugiaus sylos turiam.
Liūtas paėmė akmenį ir taip jį suspaudė, jog sultys tekėti pradėjo. Arklys nė biškį nepasidyvijo iš to, bet daugiaus galįs pasirodė: drožė į akmenį, daug kartų didesnį, ten pat guliantį, su kojomis, ir iššoko ugnys, kurios nugąsdino liūtą taipo, jog šiurpuliai anam par kūną parėjo. Pripažino didesnę šylą arkliui ir nu to laiko nėkados neužkabino. Nežinojo vargšas, jog tai gelžies pasagos, o ne jo kojos ugnį tą išskėlė.
