Pasaka apie kalvį ir velnią


Pasakos

Sako, kitąsyk buvo toks kalvis. Jis prastai dirbdavo, mažai turėjo darbo ir buvo labai biednas. O jis turėjo tokią pačią, kad ji, tos biednystos nepakeldama, krimto jam galvą, kad ji biedna, nėr kuom maitytis. Tas kalvis iš neapkantų, aidams in kalvę, sako:
– Kad nors velnias atneštų pinigų – jau aš tik negaliu iškęst savo tų vargų.
Susyk stojo prieš jį toks ponaitis su žalia sermėgaite ir klausia:
– Ko tu nori iš manęs?
Sako:
– Aš vargdienis, norėčia pinigų.
– Pasirašyk savo krauju, kad už metų tu man teksi, tai rasi kalvėj maišą aukso.
Kalvis tuo inpjovė mažą pirštą, patepė an popierėlės, padavė velniui. O kad jis inėjo in kalvę, žiūri – guli maišas raudonųjų. Jis nusidžiaugęs nunešė pačiai pinigų. Dabar jau jie visko turi, dailiai ir sutaikoj gyvena.
Sykį atvažiau toks žilas senuks pas jį, sako:
– Pakaustyk tu man arklį.
Tas kalvis tuo padarė patkavas ir pakalė. Kaip pakaustė, tas senuks neužmokėjęs ir važuoja. O tas kalvis mislia sau: „Kodėl jis mā neužmokėjo?“ Sako:
– Kodėl tu mā neužmokėjai?
Sako senuks:
– Aš pinigų neturu. Tai mažu tu teip ko nori?
– Aš norėčia tokį krėslą, kad kas atsisėstų o negalėtų atsikelt, ir kad aš gaučia tokį krepšį, kad ką aš norėčia, tai galėčia suvaryt.
Tas senuks jam davė tokį krėslą ir krepšį, sako:
– Te tau pagal tavo norą. Kad kas atsisės, tai kol tu norėsi, tol turės sėdėt. O tam krepšiui pasakysi, kad lįst, tai tuo viskas bus krepšy, nors daugiausia ten būtų.
Tas kalvis atsinešė tai viską in stubą, sako pačiai:
– Tai kokį krėsluką gavau.
Toj boba atsisėdo pamėgyt, ar smagu sėdėt. Kaip atsisėdo, jau negali atsikelt. Tol sėdė, kol ją kalvis nepaleido.
Mato – jau krėsluks geras, ale jis norėtų tą krepšį pamėgyt. Žiūri – bėga zuikis. Sako:
– In krepšį!
Tas zuikis tuojau krepšy.
– Na, – sako, – ir krepšys gers.
Ale jau pasibaigė metai – ateina tas velnias kalvį atsijimt. Tas kalvis kala kalvėj. Sako:
– Tu biskį sėsk čia an krėsluko – aš pabaigsu darbą, tai ir galėsim keliaut.
Tas velnias atsisėdęs sėdi, laukia, kol pabaigs darbą. Sėdi sėdi, jau norėtų atsikelt – jau negal. Tas velnias, matydams, kad jam blogai aina, iš piktumo su krėslu nuvė in peklą. Tas velnias papasakojo kitiem, kad tas kalvis per daug išmintingas:
– Jau jį viens nepajimsim, turim ait daugiau.
Kitą dieną jau atėjo pulkas. Pamatė kalvis, kad jau dikčiai susirinko, – jis tą krepšį išskėtė, sakydams:
– Visi in krepšį!
Tuo tie velniai visi in krepšį sulindo, o kalvis tuo krepšį užrišęs padėjo an priekalo ir – mušt kūju! Tie velniai – cypt, rėkt! Sako kalvis:
– Atiduokit mano raštą, ba čia prapulsit visi!
Matydami velniai, kad jau bus blogai, sako kalviui:
– Leisk mūs vieną iš krepšio, tai atnešim raštą.
Tas kalvis vieną paleido – tas kaip bematant atnešęs jam metė jo raštą. Tą raštą pajėmęs sudegino, o paskui paleido velnius, sakydams:
– Žiūrėkit, kad daugiau niekad čia neatsisuktumėt, ba jeigu kokį pagausu, tai užmušu!
Sako, kad velnias ir dabar da vis kalvio bijo.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-kalvi-ir-velnia/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

2 komentarai  

Šios pasakos komentarų RSS srautas

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button