Pasaka apie karalių ir muzikantą


Pasakos

Bu­vo vie­nas ka­ra­lius, jis tu­rė­jo vie­ną duk­te­rį. Toj duk­tė sa­ko:
– Jau par­ėjau in me­tus – jau tu­ri­te žen­tą im­tie.
O tė­vas nenori. Tai tas ka­ra­lius pa­da­rė skle­pą, o te­nai tu­rė­jo le­vą. Kat­ras no­rė­jo tik žen­tu būt, tai tu­rė­jo ait pir­ma vis­ko in skle­pą per­nak­vot, o kaip tik inei­da­vo in skle­pą, tas le­vas su­dras­ky­da­vo ir su­ės­da­vo, ir to­kiu būdu gaut žen­to nega­lė­jo.
Iš­gir­do vienas mu­zi­kan­tas apie to­kias bai­kas. Jis da­vė pas kal­vį nu­kalt to­kią kil­pą, po­rą šru­bų. Pa­ė­męs in­si­dė­jo in krep­šiu­ką, at­ėjo an to ka­ra­liaus dva­ro – o jau groja, tai nega­li at­si­klau­syt. Iš­gir­do ka­ra­liaus duk­tė, sa­ko tė­vui:
– Tė­ti, ar šits mu­zi­kan­tas nega­lė­tų mūs žen­tu būt?
Ka­ra­lius pa­šau­kė tą mu­zi­kan­tą, sa­ko:
– Ar tu ga­lė­tum mūs žen­tu būt?
– Švie­sus ka­ra­liau, aš as­miu pras­tas žmo­ge­lis, mu­zi­kan­tas – kaip aš jūs žen­tu ga­liu būt?..
– Tai nie­ko, ką tu pras­tas žmo­gus, ga­lė­si būt, kad duk­tė teip nor, tik vie­ną nak­tį tu­rė­si ait in ma­no skle­pą per­nak­vot.
Mu­zi­kan­tas sa­ko:
– Ga­liu.
Va­ka­re jį in­lei­do in skle­pą pas le­vą. Kaip tik už­da­rė, tai kaip jis pra­dė­jo žaist! Tas le­vas klau­sė, klau­sė, sa­ko:
– Še man pa­žaist.
– Ta­vo da pirš­tai per sto­ri.
– Tai ką aš ga­liu da­ryt, kad ma­no pirš­tai sto­ri?
– Še aš tau pa­plo­ny­su.
– Te pa­plo­nyk.
– Še, kišk in ši­tą kil­pą.
Le­vas in­ki­šo sa­vo lo­pas in tą kil­pą, mu­zi­kan­tas ėmęs prie sie­nos drū­čiai pri­šru­bau. Kaip pri­šru­ba­vo, tas le­vas jau lau­kė, kad pirš­tus plo­ny­tų, o tas mu­zi­kan­tas tol jį mu­šė, kol jam jau ne­rei­kė­jo pra­šyt nė žaist, nė jo dras­kyt. Pats at­si­gu­lęs an lo­ve­lės mie­ga.
An ry­to­jaus ka­ra­lius pa­siun­tė tar­ną pa­žiūrėt, kaip yr su tuom mu­zi­kan­tu. At­ėjęs klau­sė le­vo, kaip su tuom žmogum. Le­vas sa­ko:
– Ty­lėk, dur­niau, nepa­bu­dyk – po­ns mie­ga.
At­ėjęs pa­sa­kė ka­ra­liui, sa­ko:
– Ty­lėk, pons mie­ga.
Ai­na pats ka­ra­lius pa­žiūrėt, kas ten per pons. At­ėjęs pa­barš­ki­no in du­ris. Tas mu­zi­kan­tas iš­gir­do, kad at­ėjo ka­ra­lius, – tuo­jaus sto­jęs no lo­vos pa­lei­do le­vą no sie­nos ir ati­da­rė du­ris. Inė­jęs in skle­pą, pa­ma­tė, kad tas mu­zi­kan­tas gy­vas. Jau dau­giau ne­tur ką da­ryt, jau tur būt žen­tu. Tuo­jaus su­ren­gė ve­sei­lę ir ap­že­ni­jo.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-karaliu-ir-muzikanta/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button