Lietuviupasakos.lt

Bu­vo vie­nas ka­ra­lius, jis tu­rė­jo vie­ną duk­te­rį. Toj duk­tė sa­ko:
– Jau par­ėjau in me­tus – jau tu­ri­te žen­tą im­tie.
O tė­vas nenori. Tai tas ka­ra­lius pa­da­rė skle­pą, o te­nai tu­rė­jo le­vą. Kat­ras no­rė­jo tik žen­tu būt, tai tu­rė­jo ait pir­ma vis­ko in skle­pą per­nak­vot, o kaip tik inei­da­vo in skle­pą, tas le­vas su­dras­ky­da­vo ir su­ės­da­vo, ir to­kiu būdu gaut žen­to nega­lė­jo.
Iš­gir­do vienas mu­zi­kan­tas apie to­kias bai­kas. Jis da­vė pas kal­vį nu­kalt to­kią kil­pą, po­rą šru­bų. Pa­ė­męs in­si­dė­jo in krep­šiu­ką, at­ėjo an to ka­ra­liaus dva­ro – o jau groja, tai nega­li at­si­klau­syt. Iš­gir­do ka­ra­liaus duk­tė, sa­ko tė­vui:
– Tė­ti, ar šits mu­zi­kan­tas nega­lė­tų mūs žen­tu būt?
Ka­ra­lius pa­šau­kė tą mu­zi­kan­tą, sa­ko:
– Ar tu ga­lė­tum mūs žen­tu būt?
– Švie­sus ka­ra­liau, aš as­miu pras­tas žmo­ge­lis, mu­zi­kan­tas – kaip aš jūs žen­tu ga­liu būt?..
– Tai nie­ko, ką tu pras­tas žmo­gus, ga­lė­si būt, kad duk­tė teip nor, tik vie­ną nak­tį tu­rė­si ait in ma­no skle­pą per­nak­vot.
Mu­zi­kan­tas sa­ko:
– Ga­liu.
Va­ka­re jį in­lei­do in skle­pą pas le­vą. Kaip tik už­da­rė, tai kaip jis pra­dė­jo žaist! Tas le­vas klau­sė, klau­sė, sa­ko:
– Še man pa­žaist.
– Ta­vo da pirš­tai per sto­ri.
– Tai ką aš ga­liu da­ryt, kad ma­no pirš­tai sto­ri?
– Še aš tau pa­plo­ny­su.
– Te pa­plo­nyk.
– Še, kišk in ši­tą kil­pą.
Le­vas in­ki­šo sa­vo lo­pas in tą kil­pą, mu­zi­kan­tas ėmęs prie sie­nos drū­čiai pri­šru­bau. Kaip pri­šru­ba­vo, tas le­vas jau lau­kė, kad pirš­tus plo­ny­tų, o tas mu­zi­kan­tas tol jį mu­šė, kol jam jau ne­rei­kė­jo pra­šyt nė žaist, nė jo dras­kyt. Pats at­si­gu­lęs an lo­ve­lės mie­ga.
An ry­to­jaus ka­ra­lius pa­siun­tė tar­ną pa­žiūrėt, kaip yr su tuom mu­zi­kan­tu. At­ėjęs klau­sė le­vo, kaip su tuom žmogum. Le­vas sa­ko:
– Ty­lėk, dur­niau, nepa­bu­dyk – po­ns mie­ga.
At­ėjęs pa­sa­kė ka­ra­liui, sa­ko:
– Ty­lėk, pons mie­ga.
Ai­na pats ka­ra­lius pa­žiūrėt, kas ten per pons. At­ėjęs pa­barš­ki­no in du­ris. Tas mu­zi­kan­tas iš­gir­do, kad at­ėjo ka­ra­lius, – tuo­jaus sto­jęs no lo­vos pa­lei­do le­vą no sie­nos ir ati­da­rė du­ris. Inė­jęs in skle­pą, pa­ma­tė, kad tas mu­zi­kan­tas gy­vas. Jau dau­giau ne­tur ką da­ryt, jau tur būt žen­tu. Tuo­jaus su­ren­gė ve­sei­lę ir ap­že­ni­jo.