Pasaka apie karaliūnaitę ir raganą


Pasakos

Buvo vienas karalius, jis su savo pačia nesulaukė vaikų. Ale po kiek metų gimė mergaitė. O tąnakt apsiturė kumelė: atvedė bėrą dailų kumeluką. Nieks netikėjo, kad karalienė pagimdys dukterį, nė ta kumelė kad turės kumeluką, nes abi bergždžios buvo. Kada paaugo toj mergaitė, tai vis, būdavo, aina in stonią ir džiaugiasi su tuom arkluku. O kada jau ji paaugo in mergų metus, tėvas jau ją norėjo apženyt ir pavest karalystę. Išrinko tokį jaunikaitį, ką toj pana jį nenorėjo nė in akis pamatyt. O tas tėvas kito nenorėjo, kaip tik tą, nes jis labai buvo bagotas. Netur ji ką daryt – nuvėjus pas tą savo arkluką, skundžiasi verkdama ji jam. Tas arklukas jai prakalbėjo:
– Jei tu jo nenori, tai tu paprašyk, kad tau duotų pajodyt an manę, tai mudu pabėgsim.
Kaip jau surengė veseilią, jau tik sėst važuot in vinčių, sako toj pana da pirm visko:
– Išveskit man mano mylimą arkluką pajodyt.
Teip tuo viskas buvo padaryta. Ji sėdo an savo to arkluko – tas arkluks tuo su tąj pana iškilo in padanges ir prapuolė, ir jau čia likos po visų balių.
Tas arkluks nusileido toli už marių trisdešimtoj karalystėj vienam pagiry. In tąsyk tos žemės karalius atjojo in tą girią medžiot. O jis da buvo jaunikis, gyveno su motina, o toj motina buvo ragana. Pamatė jis tokią gražią paną – klausia jos:
– Kas tu esi: ar ponia, ar pana?
Sako karaliūtė:
– Pana esiu. Pabėgau iš tokios ir tokios žemės no vinčiaus.
Tas karalius tuo ranką davė tai, sako:
– Tu mano būsi.
Ir tuo parsigabeno in savo dvarą ir, žinoma, kaip pas karalius, tuo apsipačiavo.
Už kiek ten mėnesių išjo karalius an vainos, paliko ją namie. Už kiek ten mėnesių gimė sūnus. Toj [karaliaus] motina sako:
– Rašyk gromatą pas karalių, kad tokia naujiena čia pas mus yr.
O ji sako:
– Aš silpna, negaliu. Motin, tu rašyk, aš padiktavosu.
Ką karalienė pasakojo, o motina visai kita rašė. Parašė, kad gimė nė žmogus, nė gyvulys. „Aš tau sakiau, kad tu ją neimk, ba ji kažin iš kur kokia valkata“. Karalius parašė: „Tegu teip viskas būna, kol aš sugrįšu“. O toj moma parašė, kad karalienę tuo sudegyt. Tep tuo sudėjo daug malkų, apstojo sargyba, ir jau sudegys karalienę. O toj karalienė sako:
– Atveskit man mano arkluką apė ugnį pajodinėtie.
Toj moma sako:
– Atveskit: tegu priešsmert pasilinksmina.
Tuoj jai atvedė sargai, ją apstojo. Apė ugnį ji jojo jojo – tas arklys kaip spyrė tą momą, inmetė in patį vidurį ugnies. Toj tuo galą gavo. O tas arklys iškilo in padanges ir nulėkė in kitą žemę. Sustojo tokioj pūstynėj. Ir sako tas arklys:
– Tu dabar mane papjauk, išimk mano širdį ir pakask po žeme, tai an to daikto atsiras šaltinis, gydomas visokias ligas.
Toj karalienė nors labai nenorėjo, ale verkdama turėjo pjautie. Papjovus širdį pakasė in žemę. O ji nuilsus nuvargus atsigulė su vaikeliu ir užmigo an žemės. O kad ji pabudo, žiūri, kad ji guli tokiuos pakajuos an puikios lovos, tarnų visokių ir visos grožybės karališkos. Žiūri – kur tą širdį pakasė, atsivėręs šaltinis. Ji žiūri, kad vienam tarnui akis skauda. Tuo ji pasėmė to vandens – tas pamazgojo, pasveiko. Tuo apsišaukė – ėmė plūst visoki ligoniai, ieškodami sveikatos.
Parjo tas karalius iš vainos visas sužeistas, kad jau jam gydytojai pasakė, kad jau jį gydyt negali. Mislia vargdienis karalius: „Kas čia bus? Pačios netekau ir sveikatos, o pagelbos jau del manęs niekur nėr“. Dagirdo karalius, kad toj žemėj yr koks stebuklingas vanduo, – važuoja jis tenai. O kad atvažiavo, tuo jo pati jį pažino. Tuo pasėmė to vandens, davė gert, apiplovė – ir tuo stojo sveikas. Tuo toj karalienė pavadino karalių prie stalo, pradėjo vaišytie. Jis jai pradėjo pasakot, kaip jį apgavo: jo pačią sudegyt norėjo, ji išlėkė iš jų rankų.
– Dabar, – sako, – mažu kur ir gyva, ale nežinau kur.
Gerdami jiedu susimuša vyno stiklais. Jis pamatė, kad an jos rankos jo vinčiavotas žiedas. Sako:
– Mā šits žiedas pažįstamas. – An to žiedo buvo to karaliaus vardas, pravardė.
O toj karalienė sako:
– Aš tau ar nepažįstama?
Pažiūrėjo jis in ją – atsivėrė jo akys, ir pažino jis ją. Tada koks ten džiaugsmas buvo, kokios linksmybės, kada jis atrado savo pačią! Ir liko tenai gyvęt. O kaip jos tėvas numirė, pavaldė visas tris karalystes.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-karaliunaite-ir-ragana/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button