Pasaka apie katiną ant pakūtos


Pasakos

Bu­va ki­tą kar­tą ka­ti­nas se­nas, la­bai se­nas. Jis vie­ną kar­tą daug puo­dy­nių iš­vars­te, pie­ną iš­la­ke, gas­pa­di­nei daug iš­ka­dų pri­dir­ba, ne­be­ži­na, ką da­ryt, – iš­bė­ga ant pa­kū­tos. Bėg bėg, su­si­ti­ka zui­kį.
– Ka­tin pa­tin, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka la­pę.
– Zui­ki rui­ki, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Vėl bėg, su­si­tin­ka stir­ną.
– La­pe ka­pe, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg, bėg, su­si­ti­ka vil­ką.
– Stir­na kir­na, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka brie­dį.
– Vilke pil­ke, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka meš­ką.
– Brie­di trie­di, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka le­vą.
– Meš­ka raš­ka, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
–Tai ir aš bėg­siu. Bėg bėg, bėg bėg vi­si, su­si­ti­ka di­de­lę duo­bę. Toj duo­bėj nie­ka nė­ra, o ant vir­šaus kar­tis par­dė­ta. Sa­ka ka­ti­nas:
– Jau čio­nai pakūta: kas tąj kar­čia par­bėgs, tas bus iš­si­pakūta­vo­jęs.
Ka­ti­nas lė­ke, tuo­jaus par kar­tį par­lė­ke ir nu­bė­ga na­mo. Zui­kis lė­ke – įkri­ta į duo­bę. La­pe įkri­ta. Stir­na, vil­kas, brie­dis, meš­ka, le­vas – vi­si su­kri­ta.
Ką da­bar da­ry­ti? Vi­si ast, vi­si ast – iš­al­ka ėst ten be­būda­mi.
– Kas kat­rą da­bar ės­me? Reik pjaut zui­kį.
Pa­ga­va vi­si zui­kį – nei po kąs­nį nebu­va. Ką da reik pjaut? Stir­ną. Suarde stirną, už­ėde. O la­pė iš­si­ka­se duo­bėj ur­vą: kaip ką pa­pjaun, jin pri­si­velk mė­sos ir ėd.
An­trą die­ną vėl alkst – ką da­bar pjaut? Vil­ką. Papjove vilką, vėl su­ėde. Ki­tą die­ną brie­dį su­ėde. At­li­ka meš­ka ir le­vas. Kad su­si­pjo­vė ji­e­du, le­vas kad ir bu­va tvir­tes­nis, bet meš­ka jį nu­vei­ke. Pa­li­ka vie­na meš­ka. La­pė daug mė­sos į ur­va pri­si­vil­ka ir gy­ven, o meš­ka ne­be­tur ko ėst. Pri­ėja pri ur­va la­pes ir klaus:
– Ką tu val­gai? Kad aš teip la­bai pra­al­kau ėst...
La­pė at­sa­k:
– Gi pra­si­kan­du pil­vą, žar­nas ir val­gau.
Meš­ka sav pil­vą pra­si­kan­da ir pa­ti nu­dvė­se. La­pe vėl tu­rė­ja ką ėst.
Vie­ną kar­tą ėja žmo­gus pa­gal duo­bę. La­pe sa­ka:
– Iš­trauk ma­ni iš duo­bės – ką no­rė­si, tą duo­siu.
Žmo­gus iš­trau­ke. La­pe nu­bėg­da­ma pa­sa­ke:
– Ką no­ri, tą pa­si­imk.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-katina-ant-pakutos/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button