Pasaka apie kunigaikščio sūnų


Pasakos

Kad kitąsyk gyveno viens kunigaikštis, bagočiausias šaly anoj. Jis turėjo daugybę dvarų ir visokių gėrybių. Turėjo vieną sūnų ir dukterį. Tas sūnus sykį atsikėlęs sako tėvui:
– Ale šiąnakt kokį aš sapną mačiau! Rodos, kad tėvas su motina man pasikloniojot iki žemei.
Tėvas sako:
– Ar tu misli an mūs karalium būtie?
Tėvas už tai perpyko an sūnaus – išvedė no savo dvaro ir sako:
– Aik, kur tave akys veda o kojos neša.
Išvaręs uždarė vartus ir užrakino.
Aina jis verkdams keliu. Priėjo girią. Aina tąj giria, žiūri – po medžiu sėdi toks senuks. Klausia senuks:
– Kur tu aini, vaikeli?
Jis jam papasakojo, kaip su juom stojo. Paskui klausia senuko rodos, ką jis gal daryt ir kur jam dabar pasidėtie. Sako senuks:
– Te tau šitą rykštaitę, o su jąj ką tik norėsi, tai viską nukirsi.
Tas vaikins su tąj rykštaite kirto per storą aržuolą – tas aržuolas net pašokęs no kelmo nusivertė. Padėkavojo senukui už tokią dovaną, aina toliau. Priėjo namus – gyvenimą ūkinyko. Inėjo in stubą – rado žmogų ir žmoną. Abudu akli, akys jiem išluptos. Sako:
– Ar negalėčia pas jus pernakvot?
– O iš kur tu, iš kur keliauji?
Jis jiem papasakojo, kaip su juom stojos.
– Galėtum nakvot, ale čia yra labai daug raganų – tave gali užsmaugt.
– Aš jų nebijau.
– Jei tu jų nebijai, tai gali nakvot. O rytoj galėsi gyvulius paganyt, ba mes kaip tik išleidžiam piemenį, tai raganos ir pasmaugia.
– Gerai.
Jau prijėmė jį į nakvynę, davė jam valgyt. O toliau papasakojo tas žmogus – sako:
– Mum yr bėda: likom be šviesybės. Raganos abiem mudviem akis išlupo.
An rytojaus jis išsivarė gyvulius ganyt in girią. O jau raganos pajuto, kad yr girioj žmogus, – jos jau aina pas jį, kad jį suvėst. Pamatė jis, kad ateina trys raganos ir visos trys už viena kitą baisesnės. O atėjo, jau norė viena griebt. Jis kaip tik mosterė su tąj rykštaite – nukirto visom trim galvas.
Vakare parginė namo. Klausia tas žmogus:
– Ar tave neužpuolė raganos?
Sako:
– Trys buvo atsivilkę, ale aš visom trim galvas nukapojau.
Sako:
– Čia turbūt daugiau nė nėra, ba ir mum akis tos trys išlupo.
Kitą dieną vėl nusiginė jis gyvulius ten, kur tos guli raganos. Žiūri – jau visos pastipę, o galvos gyvos ir akimi mirksi. Jis tuo táis galvas – in krepšį ir ėmė mušt su šermukšnio lazda. Tos raganos rėkė, kad net giria skambėjo. Sako [jis]:
– Atiduokit tiem žmonėm šviesybę, tai nemušu.
Tos galvos sako:
– Nemušk mus. Aik namo, po stubos slenksčiu pakrapštyk, tai rasi abiejų akis. Jiem jáis inspausk. O paskui nuveik – ten girioj rasi gyvą šaltinį. Tuom vandeniu patepk jiem akis, tai bus sveiki ir matys. O kad su tuom vandeniu nusipraustų, tai būt labai gražūs.
Jis tuo pasiieškó to šaltinuko, apsiprausė – stojo neišpasakytai gražus. Pasijėmė to vandens, atėjęs pas táis raganų galvas, pakėlė akmenį ir pakišo táis galvas po tuo akmeniu rūdyt. Ir dabar da, sako, Joninių naktį tos raganos po tuo akmeniu baubia visokiais balsais.
Parginė gyvulius namo, paieškojęs rado tų žmonių akis, abiem inspaudė, pašmerau tuo vandeniu – ir pamatė šviesą. Koks jiems buvo džiaugsmas, kokios linksmybės, kad jie svietą pamatė! Jau nežino, nė kaip su juom džiaugtis, nė kaip jį mylėtie. Tas žmogus jam pažadėjo savo gyvenimą ir norė, kad liktų pas juos amžinai už tą geradėjystę, kad jiem šviesybę sugrąžino, o jis sako:
– Ką aš pas jus veiksu. Aš mėgysu grįžt in tėviškę pažiūrėt.
Ir pajėmęs sau maisto an kelio. O tas žmogus davė jam savo geriausią arklį – sako:
– Jok, tai nors bus greičiau.
Jis jojo jojo, prijojo didelę girią. Pagiry rado sėdint tokį senuką – ar tą patį, ar kitą. Sako:
– Kur keliauji, vaikeli?
Sako:
– Keliauju in tėviškę, ale nežinau, kur aš ją rasu.
Sako šits senuks:
– Šits kelias aina tiesiog an tavo tėviškės. Ale šituom keliu nieks negali keliautie: raganos levus laiko, o kas tik keliauja, tai sudrasko. Ale tu pereisi. Tu kaip prijosi, pakelėj rasi didelį aržuolą, tame aržuole rasi didelį geležinį iešmą. Tai tu tą iešmą pajimk in rankas, o tą savo arklį paleisk, tegu bėga, kur nor. O kaip atbėgs tie levai, tai tu visus su tuom iešmu nudursi. O kad pereisi per girią, tai rasi kitą arklį. An jo bus tau drapanos, tai tu apsirengęs galėsi jotie.
Padėkavojęs senukui už tokią rodą, nukeliau toliau. Prijojęs tą aržuolą, rado tą iešmą. Paleido arklį ir nuvė toliau. Pamatė levą išsižiojus atbėgant – jis jį tuo perdūrė. Teip aidams toliau, vis po vieną jis išbadė dvyliką, o su tryliktu nors ir bėdos turėjo, vienok apgalėjo. Perėjęs tą girią, rado pagiry arklį su visu parėdalu. Jis tuo tom drapanom apsirengė – stojo dailiausiu vyry visoj pasaulėj. O kad jis parėjo an savo dvaro, sudrebėjo visas dvaras. Tėvai pamatė, kad toks dailus kunigaikštis atjojo, – tuo abudu an gonkų ir pasilenkė iki žemei: mislio, kad atjo pas jų dukterį. O jis, nusėdęs no arklio, sako:
– Tai aš – jūs sūnus, kur mane išvarėt, kaip aš jum sapną pasakojau. O dabar matot – ar ne teisybę aš jum kalbėjau?! Judu abudu man pasikloniojot iki žemei.
Jau po jo parjojimo kokios buvo linksmybės, koks balius! Ir aš ten buvau, gėriau valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-kunigaikscio-sunu/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button