Pasaka apie kurpių ir jo darbus


Pasakos

Vie­nas kur­pius, di­dis gir­tuok­lis, kar­tą pa­gi­rio­mis ga­vęs rūgš­taus pie­no, be­val­gy­da­mas už­snū­do ir pa­bu­dęs ra­do ant bliū­do rė­plio­jant dau­gy­bę mu­sių. Grie­bęs su sau­ja, pa­grie­bė dau­ge­lį mu­sių, o su­skai­tęs at­ra­do šim­tą ne­gy­vų mu­sių su­spaus­ta. Už­si­ra­šęs ant po­pie­rė­lės, kad jis antsyk šim­tą gal­vų nu­žu­do, ir tą pa­ra­šą ant kak­tos pri­si­li­pi­nęs, įsto­jo į ke­lią ir be­ei­da­mas į gra­bę pa­vir­to. Tūls po­nas, tuom tar­pu pro ša­lį va­žiuo­da­mas, at­ra­do kur­pių su tuom pa­ra­šu gu­lint ir, da­ži­no­jęs apė jo mil­ži­niš­ką vi­eką, pa­si­so­di­no pas sa­ve, idant jis iš jo gi­rios dvy­li­ką žmog­žu­džų iš­va­ry­tų. Ra­dęs jis čion po že­me, kaip ro­dos, ur­ve tuos žmog­žu­džius, su­ri­šęs juos prie buo­mo ir, ge­rai vi­siems kai­lį iš­pė­ręs, iš­si­va­rė juos iš gi­rios.
Ga­vus jau nog to po­no už to­kį dar­bą di­de­les do­va­nas, at­sira­do ki­tas iš su­si­rin­ku­sių­jų ant puo­tos po­nų, kurs da­bar ėmė pra­šyt, ar jis nega­lė­tų iš­vyt iš jo gi­rios la­bai bai­sų le­vą, per ku­rį nie­kas nega­lė­jo į gi­rią pa­si­suk­tie. „Kur­pius no­riai ap­si­i­ma ir tam ge­ro pa­da­ryt.
Po­nas, va­žiuo­da­mas nuo ba­liaus na­mo, pa­ė­mė su sa­vim tą ga­lin­čių ir par­si­ve­žė į sa­vo dva­rą. Čio­nais jį po­nas ge­rai pa­my­lė­jo ir iš­si­ve­dęs pa­ro­dė tą gi­rią, ku­rio­je gy­ve­no bai­su­sis le­vas. Ga­lin­čius kur­pius ei­da­mas nie­ko su sa­vim ne­ėmė, tik­tai kū­jį kal­viš­ką di­de­lį ir rū­gu­sio šil­dy­to pie­no į krep­šiu­ką. Tuos sa­vo daik­tus pa­si­ki­šęs po skver­nu ir iš­ėjo. Nu­ėjęs į tą gi­rią, ra­do ma­žą ke­le­lį, tuo ke­le­liu il­gą ga­lą nu­ė­jęs, ra­do di­de­lį kel­mą. Ji­sai tą kel­mą pa­ė­męs nu­ver­tė, ir iš pa­kel­mės, iš to­kio ur­vo iš­lin­do bai­su­sis le­vas. Pa­ma­tęs kur­pius le­vą bai­siai nu­si­gan­do, net neži­no­jo, ką jam sa­kyt. Pa­sto­vė­jo prieš le­vą, pa­si­mis­lijo, ką jam ga­li sa­kyt, ir už­kal­bi­no ši­teip:
– Gir­dė­jau, le­vai, kad tu esi ba­isiai drūts. Ar mu­du ne­pa­si­ban­da­vo­si­va sa­vo spė­ko­mis, kiek kat­ras ga­li­va?
– Ko­dėl ne? – at­sa­kė le­vas. – Ga­li­va eit im­tis.
Kur­pius sa­ko:
– Ga­li­va im­tis. Bet kam mud­viem im­tis? Ve­lyk spaus­i­va ak­me­nį: kat­ras iš ak­mens iš­spau­si­va skys­ti­mą, tai tas bū­si­va drūtes­nis.
Le­vas:
– Ga­li­va spaust ak­me­nu­ką, tik­tai kur mu­du jį ra­si­va?
– Na, tai ai­va ieš­kot, – sa­ko kur­pius, – o vis­gi ra­si­va. Ak­me­nu­kas mud­viem į ran­kas ne­at­eis.
Teip su­si­ta­rę ei­na juo­du ieš­kot. Štai be­ei­da­mu vie­ną už­ti­ko. Kur­pius sa­ko:
– Ot da­bar mud­viem ir už­ten­ka, nes vie­ną aš tu­riu ki­še­niu­j. Tik­tai kat­ras mu­du pir­ma spau­si­va – ki­ba tu, le­vai, pir­ma spau­si?
Teip le­vas pa­ė­mė ak­me­nu­ką. Kaip su­spau­dė – tik­tai mil­tai pa­si­da­rė! Po­tam kur­pius, pa­ė­męs iš sa­vo krep­šiu­ko tirš­to­jo pie­no gru­mu­lį, su­tap­no­jęs, kaip su­spau­dė – tik­tai skys­ti­mas iš­si­ver­tė, ir ga­na! Le­vas žiūrė­da­mas misli­ja sau: „Tik ji­sai yra drūtes­nis už ma­ne!“ Kur­pius sa­ko:
– Ką da­bar pra­dė­si­va, ki­ba da ei­si­va rėk­tyn?
Le­vas:
– Ga­li­va. Aš kaip su­rik­siu, tai vi­sos ša­kos nu­by­rės.
– O kad aš su­rik­siu, – sa­ko kur­pius, – tai ta­vo akys iš kak­tos iš­šoks!
Teip le­vas kaip su­ri­ko – tik­tai ša­kos pokšt pokšt ir krin­ta ant že­mės, o dar ir ke­li me­džiai nu­lū­žo. Ir pats kur­pius ką tik nepuo­lė, ale tik da jam teip Die­vas da­vė, kad da nepar­vir­to. Da­bar jis sa­ko:
– Le­vai, man ta­vęs gai­la, nes kaip aš su­rik­siu, tai ta­vo akys iš­šoks. Ver­čiau aš tau už­ri­šiu akis, tai jo­sios ra­si da šiaip teip iš­si­lai­kys.
– Na, ale tai kuo už­ri­ši? – klau­sia le­vas.
– Aš tu­riu ki­še­niuj ske­pe­tai­tę, ki­ba su tąj reiks už­rišt.
– Ge­rai, ge­rai bus, – sa­ko le­vas, – kad tik yra su kuom, tai tai ir už­rišk su tąj ske­pe­tai­te akis ir ga­li rėkt.
Kur­pius, iš­si­ė­męs iš ki­še­niaus sa­vo ske­pe­tai­tę, už­ri­šo jam akis ir pra­dė­jo rėkt to­kiu bū­du: iš­si­ė­mė iš po skver­no tą kal­viš­ką­jį kū­jį, ku­rį bu­vo pasėmęs eidamas į gi­rią. Teip su tuom kū­ju kaip rė­žė į kak­tą, kad le­vas su­ri­ko:
– Nerėk, su­si­mil­da­mas, ne­rėk, nes aš akių ne­tek­siu.
O kaip an­trą kar­tą rė­žė, tai jau le­vas pra­dė­jo pra­šy­tis:
– Su­si­my­lėk, mie­las prie­te­li, nerėk dau­giau, nes aš ne­da­lai­ky­siu ir kaip tik ga­lė­da­mas, ką man pri­sa­ky­si, tai ta­vęs vi­sa­dos pa­klau­sy­siu.
– Jei­gu ei­si su ma­nim iš tos gi­rios lau­kan be jo­kio prie­ši­ni­mo­si, tai aš ­liau­siu rė­kęs, – sa­kė kur­pius.
– Kur tik ma­ne ve­si, – sa­ko le­vas, – ten aš ir ei­siu, tik jei pa­liau­si rė­kęs.
Tuom tar­pu, kaip tas ga­lin­čius su le­vu gi­rio­je ėmė­si, bu­vo pas po­ną puo­ta. Tas kur­pius su tuom le­vu be jo­kio pa­si­prie­ši­ni­mo ėjo lau­kan iš gi­rios ir, ka­da jau bu­vo ne­to­li dva­ro, pa­ma­tę po­nai iš­bė­go į lau­ką pa­žiūrėt. Žiūri, kad le­vas ei­na drau­ge su kur­pium ir nie­ko jam neda­ro. Kur tik siun­čia, ten jis ir ei­na – nė ­bis­kį ne­si­prie­ši­na. Iš­va­rė tas kur­pius le­vą iš tos gi­rios vi­sai į ki­tą ka­ra­lys­tę, iš kur jis nie­ka­da ne­su­grį­žo. Po­tam par­ėjo ga­lin­čius į dva­rą pas po­ną, iš ku­rio gi­rios bu­vo iš­va­ręs le­vą; čio­nai ra­do at­va­žia­vu­sį ant puo­tos ir tą po­ną, iš ku­rio gi­rios bu­vo iš­va­ręs levą*. Po­nai vi­si sa­ko, kad jis yra la­bai iš­min­tingas, dėl­to jį rei­kią pa­sta­tyt ant ge­ros vie­tos, ne­ga­lį teip pa­likt be jo­kio ap­do­va­no­ji­mo. Tas po­nas, iš ku­rio gi­rios bu­vo iš­va­ręs žmog­žu­džius, ati­da­vė jam vie­ną dva­rą. O šit­sai po­nas, iš ku­rio gi­rios iš­va­rė le­vą, ati­da­vė jam sa­vo duk­te­rį ir di­de­liai da ap­do­va­no­jo. Kur­pius, pa­ė­męs dva­rą, o su tąj pa­na ap­si­že­ni­jęs, pa­sto­jo di­de­liu po­nu.“

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-kurpiu-ir-jo-darbus/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button