Velnias, atėjęs kartą pas žmogų, prašė dūšios, kuri suderėta buvo. Žmogus sako:
– Eiva už tvartų, tai aš tau atiduosiu dūšią.
Velnias prasidžiugęs nuėjo su žmogum drauge už tvartų.
– Na, tai gulk, – sako žmogus, – užsimerk, išsižiok, o tada aš tau į snukį sukimšiu dūšią.
Velnias ant visko sutiko ir tuo darė, ką tik jam žmogus paliepė daryti. Kada žmogus atliekamą dūšią, užsisėdęs ant velnio snukio, sukimšo į jo snukį, velnias pakilęs bėga į peklą. O žmogus paklausė:
– Velne, ar turi dūšią?..
– U u... – su pilnu snukiu suniurnėjo velnias ir nunešė į peklą.
