Kitą sykį velns davė žmogui karvę milžtis par vasarą. Rudenij atėja į namus jis atsijimt sava karvę. Gaspadorių randa name. Jis jam padėkavoja i saka:
– Ainam, ten pamiškyje jinai jied.
Mat pamiškij jo buva avižas i į jas buva įpratus meška. I tą dieną jis matė, kad jin atėja į jas. Ain par dirvas i rada žuobrį. Velns klaus:
– Kas čia?
Žmogus saka:
– Cimbolai.
Velns pasijme ant pečių i nešas. Ain toliaus, žiūr – akėčias. Klaus:
– Kas čia?
– Dūdas.
Pasijme i vė nešas. Ain toliaus – mata pamiškij mešką jo avižose.
– U kas ten?
– Tai tava karvė – imk i veskis.
Velns grait numetė nu pečių žuobrį su akėčiums i surikęs:
– Atsijimk, bandžiui, dūdas i cimbolus, u aš karvę vėduos!
Užsisėda ant meškos – nutratėja, nutratėja miškan.
