Pasaka apie levą ir jo sūnų


Pasakos

Vie­ną sy­kį au­gi­no ur­ve le­vas sa­vo sūnų. Už­au­gi­no di­de­lį ir iš­mo­ki­no.
– Da­bar, – sa­ko, – jau tu drūtas, tu nė jo­kio žvė­ries nebi­jai. Ale kaip iš­ei­si an lau­ko, tai sau­go­kis žmo­gaus.
Tas le­vuks misli­ja sau: kas tai yr, kad to žmo­gaus lie­pė sau­go­tis? Ai­na tas le­vuks pa­gi­riu ieš­kot žmo­gaus. Pa­ma­tė žmo­gų va­žuo­jant. Ai­na jis prie jo. Pa­ma­tė žmo­gus, kad at­ei­na le­vas, – tas, pa­me­tęs ar­klius, nu­dū­mė in krū­mus. Tas le­vuks, at­ėjęs pas ar­klius, klau­sė:
– Kas čia jus teip api­pai­nio­jo?
Ar­kliai sa­ko:
– Žmo­gus.
Tas le­vuks misli­ja: kas tas per žmo­gus, kad jis teip ga­li pa­da­ryt? Ai­na to­liau – ra­do žmo­gų ariant jau­čiais. Ai­na pas jį. Žmo­gus pa­ma­tė, kad at­ei­na le­vas, – pa­me­tęs jau­čius, pa­bė­go. At­ėjęs le­vas pas jau­čius klau­sė:
– N’o kas jus čia teip ap­ka­lė pa­ga­liais?
Sa­ko jau­čiai:
– Žmo­gus.
– N’o kam jūs jo klau­sot?
– N’o ką da­ry­si neklau­sęs, kad mu­ša...
– N’o kur jis yra?
Sa­ko:
– Mes neži­nom, kur jis nu­vė­jo.
Tas le­vuks vėl misli­ja, kaip jis ga­lė­tų žmo­gų pa­ma­ty­tie. Ai­na per gi­rią – pa­ma­tė žmo­gų ar­žuo­lus skal­dant. Žmo­gus pa­si­len­kęs – tas ir nema­tė, kaip tas le­vas prie jo pri­slin­ko, tik žiūri, kad jau le­vas pas jį sto­vi. Le­vas:
– Pa­dėk Die­ve!
– Dė­kui.
– N’o kas tu per viens?
Sa­ko:
– Žmo­gus.
– Tai aik šen im­tis.
O žmo­gus sa­ko:
– Da ne­tu­ru ka­da: tu­ru ar­žuo­lą ši­tą per­skelt. Kad no­ri, tai aik šen, pa­dė­si tu man jį per­skelt, tai ga­lė­si­me pas­kui ait im­tis.
Jau tas žmo­gus bu­vo ge­rai tą me­dį ins­kė­lęs. Tas le­vuks in­ki­šo lo­pas in ply­šį ir jau plėš. Žmo­gus sa­ko:
–Tu plėšk, o aš pa­mu­šu.
Tas kaip tu­rė­jo ky­lių pri­ka­lęs, tai jis vie­ną pa­liuo­sau, ki­tą ir pas­ku­ti­nį. Tie ky­liai iš­šo­ko, o tam le­vu­kui capt ir su­spau­dė abi lo­pi. Da­bar sto­vi le­vuks pas ar­žuo­lą. O tas žmo­gus nu­vė­jęs iš­si­kir­to sma­gų ar­žuo­lai­tį, o tam le­vu­kui – duot! Su­mu­šė tą, iš­si­kir­to ki­tą ir vėl jam – duot! Tol da­vė, kol jam vi­sus kau­lus su­mu­šė. Klau­sė pas le­vu­ką:
– O ką, ar ai­si im­tis?
Le­vu­kas jau im­tis nenor, tik pra­šo­si, kad nor kiek gy­vą pa­lik­tų. Pa­lei­do žmo­gus tą le­vu­ką – jau jam im­tis nereik, vos nu­kry­pau in ur­vą. Par­ėjęs gu­li, ser­ga ką tik gy­vas. Par­ėjo tė­vas na­mon, klau­sė sūnaus:
– Kas tau?
– Ser­gu.
– Ra­si tu žmo­gų ma­tei?
Sūnus, ką tik gy­vas, at­si­lie­pė:
– Neklau­siau ta­vęs – vie­ną sy­kį ma­čiau, ale jau dau­giau aš jo neno­ru ma­tyt.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-leva-ir-jo-sunu/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button