Pasaka apie mergaitę ir žąsis


Pasakos

Kitąsyk buvo diedas su boba, turėjo jiedu dukterį ir mažą sūnų. Tėvai, važuodami in miestą, prisako dukteriai:
– Tu jau nedurna – saugok vaiką ir niekur iš namų neišeik, tai mes tau parvešim pyragą ir skepetaitę.
Kaip tik tėvai išvažiau, toj mergiščia tą vaiką pasodino po stogu an žolės, o pati išlėkė su vaikais an kelio. Lėkė žąsys pro šalį – pajėmė tą vaiką an sparnų ir nunešė pas raganą.
Parėjo mergiščia pas vaiką – jau vaiko nėr! Ji šūkavo visur – ir jau vaiks niekur neatsiliepė. Sako: „Tai jau galbūt žąsys nunešė“. Ir tuo taisės žąsis vyt. Vijo vijo, žiūri – stovi pečius. Sako:
– Pečiau pečiau, pasakyk, kur žąsys nulėkė.
Sako pečius:
– Paragauk iš manęs ruginės duonos, tai pasakysu.
– Aš pas savo tėvą kvietinės nenoru valgyt... – pasakė mergaitė ir nubėgo toliau. Pamatė stovint girinę obelį. Sako:
– Obelėle, pasakyk, kur žąsys nulėkė.
Sako:
– Suvalgyk vieną šitą girinį obuoluką, tai pasakysu.
– Aš pas savo tėvą sodinių nevalgau...
Ir nubėgo toliau. Bėga mergiščia, patiko – pieno upė, o kisieliaus krantai. Sako:
– Pasakyk, upele, kur žąsys nulėkė.
Atsiliepė upė:
– Paragauk mano kisieliaus su pienu, tai pasakysu.
Sako:
– Aš pas savo tėvą ir smetonėlės nevalgau...
Ir nubėgo toliau. Bėgdama patiko ažį. Sako:
– Ažiuk, pasakyk, kur žąsys nulėkė.
Ažys parodė jai kelią. Bėgo bėgo tuom keliu – pribėgo tokią stubelę. Stubelė stovi an vištos kojos ir sukasi. Inėjo in stubelę – sėdi boba ragana su kauline koja. Sėdi ir jos brolelis an suolo po langu ir bovijasi aukso obuoliais. Ji tą vaiką griebė, šoko per langą ir – bėgt namo. O boba sušaukė žąsis. Tos žąsys – ją vyt! Jau tos žąsys netoli – nėr kur jai dėtis. Pribėgo prie tos upės, sako:
– Upele upele, pakavok mane.
Sako:
– Paragauk kisieliaus su pienu, tai pakavosu.
Toj tuo paragau, o upė ją pakavo po krantu. Žąsys šalia pralėkė. O toj mergaitė – vėl bėgt, toj bėgt. Jau pamatė tas žąsis vėl netoli. Pribėgo prie tos obels, sako:
– Obele, pakavok.
Sako obelis:
– Suvalgyk vieną obuoluką, tai pakavosu.
Toj tuo suvalgė. Obelis ją paslėpė po savo šakom. Žąsys pralėkė šalia. O ji – vėl bėgt. Jau pamatė, kad žąsys netoli. Pribėgo prie to pečiaus, sako:
– Pečiau, paslėpk mane.
Sako:
– Paragauk iš manęs duonos, tai paslėpsu.
Toj tuo paragau – pečius paslėpė ją. Žąsys pralėkė pro šalį, o ji vėl bėt, tai bėgt. Ir parbėgo namo. O tos žąsys nepaviję nulėkė pas raganą. O tėvai kaip parvažiau, rado viską gerai. Davė mergaitei pyrago ir skepetaitę.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-mergaite-ir-zasis/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button