Pasaka apie tai, kaip priešgyna žmona įkrito į peklą


Pasakos

Kad kitąsyk buvo diedelis ir bobelė. Diedelis tas buvo labai lemtas žmogelis, o ta bobelė – baisi priešgynė: ką jai diedelis sakydavo, tai ji vis priešais! Kad diedelis sako teip, tai bobelė – kitaip. Kad diedelis sako: „Aš eisiu į girią,“ – boba sako: „Ir aš eisiu“. Diedas sako:
– Tu neik! Būk namie, girioj sušalsi.
– O kad aš ir sušalsiu, o eisiu.
– Na, tai eiva sykiu!
– O aš sykiu neisiu, aš eisiu viena!
– Na, kad ir eisi, nors per plynę neik!
– O aš eisiu per plynę!
– Na, kad ir eisi per plynę, tik nešokinėk!
– O aš šokinėsiu...
Eina senis į girią, ir jo priešgynė boba paskui seka. Senis eina aplink plynę, o boba – per plynę. Užėjo jau ant vidurio plynios – padrykt, padrykt ir įsmuko boba į plynę. Senis grįžta jau iš girios ir nešasi malkų ir šatrą ilgą – sumislijo tik eit nors pažiūrėt: kad ir priešgynė buvo, ale tik gaila. Atėjo į tą daiktą – randa skylę. Klauso pas tą skylę – šaukia:
– Trauk, trauk, trauk!..
Senis įkišo smaigą į tą skylę ir ištraukė seną velnią su numuštu ragu. Velnias padėkavojo žmogučiui ir pasakė:
– Žmoguti mielas, man didelė nelaimė atsitiko: aš čion stovėjau ant vartos, mane Licipierius buvo pastatęs. Atėjo prakeikta boba, kaip dribo – man ragą numušė, o ji nugramzdėjo į peklą. Už ką tu mane išgelbėjai, aš tau užmokėsiu. Dabar aš pinigų neturiu, tai mes šiteip padarykim: aš nueisiu ir įsilįsiu į karaliaus dukterį, o tu apsigarsyk, kad gali išvaryt. Tai kaip tu ateisi, imk šventyt ir varyt mane lauk, tada aš atsitrauksiu, o už tai tau karalius duos didelius skarbus.
Teip ir buvo: velnias įsilindo į karaliaus dukterį, gydė daktarai, šventino kunigai – negal išgydyt karaliaus dukters! Daėjo garsas igi tam žmogui. Tas nuėjęs ir išvarė velnią iš karaliaus dukters. Karalius labai brangiais daiktais apdovanojo tą senį.
Senis, parėjęs namo, džiaugiasi ir ieško mergos, ketina vest pačią. Štai atėjo pasiuntiniai no kito karaliaus pas tą senį, kad eitų į jų karalystę, mat karaliaus dukterį velnias apsėdo. Senis nuėjęs varo varo – jau velnias nesikrausto. Užuodė senis, kad tas pats velnias, – liepė suieškot trisdešimts bobų, įdavė kožnai po gerą knipelį, ir veda jas senis pas karaliaus dukterį. Velnias, pamatęs bobas, kaukdams iš karaliaus dukters išbėgo.
– Kad, – sako, – ma viena boba ragą numušė, o kad trisdešimts supuls, tai nė vieno mano sąnario sveiko neliks!..
Senis no to karaliaus gavo da didesnes dovanas, pinigų daugybę. Parėjęs namo, vedė pačią, kuri jau buvo daug geresnė, ne priešgynė. Ant tos veselijos ir aš buvau, valgiau ir gėriau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj nieko neturėjau. Atsiguliau girtas paskui į pakulas, tai kaip provijo armotas su toms pakuloms, į pleitukų vietą kimšo, teip ir mane įgrūdo. Paskui kaip šovė, tai mane šičia atšovė. Dabar aš ir pasakoju ir jums, ką aš ten mačiau ir girdėjau.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-tai-kaip-priesgyna-zmona-ikrito-i-pekla/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button