Pasaka apie tai, kaip žmogus įpenėjo velnio dovanotą karvę


Pasakos

Kitąsyk susigiminiavo velnias su žmogum – paskolino žmogui karvę. Ir dar kaip paskolino – mažne dovanojo. Ale nedovanojo, o teip davė, kad kaip žmogus prasigyvęs, tai tada atiduos velniui. Karvė buvo šėma, vadinos Šėmikė, pieno duodavo gerai. Žmogus aną šėrė kaip galėdamas ir pradėjo bagotyn aitė. Jau ir gerai praturo, o velnias vis neateina atsiimti Šėmikės. Karvė paseno – žmogus ją ir pardavė. Kaip tiktai jisai ją pardavė, ant rytojaus ateina velnias atimtė. Žmogus susiprato, kad čia su kytrumu velnias elgės. Prišėrė velnią gerai, prigirdė. Velnias ir sako:
– Na, prietel, dabar parodyk man Šėmikę. Gal jau tu ją nudvasinai?
Žmogus sako:
– Šėmikę suspėsi pamatyt, o dabar aisime pasiveizėt, kokia mano gaspadorysta, kaip aš prasigyvenau iš tavo mylistos.
Velnias ant to sutiko ir aina. Pirmiau nuvėjo ing klėtį, apžiūrėjo viską, aina lauk. Ant priklėčio stovėjo senas avilys. Velnias, jįjį pamatęs, sako:
– Prietel, kas čia do daikts?
– Tai mano tėvo nabašnyko makštys nog akuliorių.
– Tai duok man jas, gal man kam susigadys.
Žmogus atidavė. Aina ing klojimą, parodė viską. O tenai buvo senos medinės akėčės su mediniais akėtvirbaliais. Velnias klausia:
– Prietel, kas čia do daikts?
– Tai mano tėvo nabašnyko šukos no ūsų.
Velnias sako:
– Tai duok tu man jas!
Žmogus atidavė ir tas. Velnias ir jas užsikabino ant sprando, teip ir vaikščiojo. Apvaikščiojo viską. Bevaikščiojant sutemo. Velnias sako:
– N’o kada tu man karvę parodysi?
– Teisingai sakant, jau iš tavo karvės kelints mets naudos neturiu: kaip tikt aš ją iššėriau – ir išbėgo ing mišką, tiktai naktimis atbėga avižas braukyt, o ant dienos vėl skuta į krūmus.
– Ė, vis tiek, tiktai man parodyk, o aš ją pasigausiu.
Žmogus nuvedė velnią į pakrūmį pas avižas, pastatė ir sako:
– Nu, dabar lauk, ne po ilgam ateis.
O į avižas to žmogaus buvo įpratusi meška. Po valandos išlindo iš krūmų meška ir pradėjo braukyt avižas. Velnias ant jos liuokt užšoko ir, nusitvėręs už kudlų, sako:
– Dabar, Šėmik, pasišnekėsime!
Meška, pajutus velnią ant sprando, sunarnėjo ir eidiš ing mišką! Par krūmus velnio šukos su makštims tai ing medį, tai ing kitą vis tikt kabarkšt pokabarkšt, o kaip užkliuvo gerai vieno vieto, tai velnias tiktai kudulkšt kaip kamuolys nog meškos ir nusirito, tiktai plaukų dvi sauji prisirovęs. Pargrįžęs žmogui ir sako:
– Aš netikėjau, kad tu teip karvaitę įpenėtum. Dėku už pasamonus, ale par juos aš Šėmikę paleidau.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-tai-kaip-zmogus-ipenejo-velnio-dovanota-karve/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button