Pasaka apie tai, kaip žmogus iš kvailo velnio pinigų gavo


Pasakos

Sako, kitąsyk žmonės daug prastesni buvo: dabar nešioja su klumpėm arba čebatais, o kitąsyk su vyžoms apsiavę vaikščiodavo. Ėmė vienam žmogučiui ir nuplyšo vyžos. Be vyžų dygu vaikščiot. Reik kitas pyt. Atsisėdęs ant akmens ir pina vyželę. Atėjo velnias ir klausia:
– Ką tu čia pini?
Žmogus sako:
– Nusipysiu tokį krepšį, o paskui visus velnius sukimšu ir užrauksu.
Velnias nusigando, mislijo, kaip čia gali no to kimšimo išsivalnyt. Atėjęs pas žmogų, vėl sako:
– Mane nekimšk – aš tau daug pinigų duosu.
– Jei duosi pinigų daug, tai tave nekimšu.
Velnias sako:
– Išsikask tu duobutę, tai aš tau įpilsu.
Žmogus išsikasė didelę duobę, į viršų siaurą. Velnias atsinešė pinigų maišą, įpylė. Prisikišęs žiūri – da nematyt! Nuėjo, da atsinešė, įpylė – da nieko nežymu! Prisižičijo iš visų velnių – tik šiaip teip pripildė pilną duobę pinigais.
Žmogus, nusipynęs vyžas, pinigus pasikavojo. Velniui tam jau bėda: reik pracentai mokėt – jis neišsimoka. Velzebubas pats jį smaugia.
– Aš, – sako, – jus leidžiu į svietą, kad jūs man naudos padarytumet, ką užpelnytumet, o tu da prapelnai. Tai, vyruk, negali gyvęt – eik ir atnešk tuos pinigus.
– Kad jis man neduoda.
– Kaip tai neduoda! – užriko Velzebubas. – Tu esi galingas – eik pritryk tą žmogų ir pinigus atimk!
Velnias, atėjęs pas žmogų, sako:
– Aš tau ne visus pinigus daviau. Kitus tik paskolijau. Dabar tu man nor dalį tų pinigų atiduok!
Žmogus neduoda. Velnias sako:
– Kad tu man tų pinigų geru neduosi, aš tave užsmaugsu ir atimsu.
– Aš tavęs nebijau.
– Na, eiva imtis, – pasakė velnias.
– Tai mano šimto metų tėvs tave įveiktų, o ma tai nėr nė ką!
– Nagi, kur tas tavo šimto metų tėvs?
Žmogus nuvedė jį į girią, kur jautė, kad meškins prisilaiko. Velnias sukibo su meškinu, ir sulaužė meškins velnią!
Velnias nuėjo į peklą. Vėl jį Velzebubas išvijo parnešt pinigų. Velnias atėjo pas žmogų.
– Nagi, – sako, – eiva lenkčiui bėgt: katras prasilenksiva, tai to pinigai.
Žmogus sako:
– Tave mano trijų nedėlių vaiks pralenktų, o ma tai nėr nė ką pradėt su tavim!
Žmogus nuvedė, kur, numanė, zuikys guli. Tą zuikį pabaidė. Velnias ir išsyk gerai pasispyrė – bėga abudu, kad kulnys žaibuoja! Velnias pailso, pasiliko, o zuikys kaip nupleškėjo, teip nupleškėjo! Ir vėl žmogus laimėjo.
Velnias nuėjo į peklą. Velzebubas vėl išmušė:
– Eik, – sako, – parnešk pinigus, o kad neparneši, aš tave kai velnią užsmaugsiu.
Velnias, vėl atėjęs pas žmogų, sako:
– Nagi, eiva mudu iš kapočių: katras prasikaposiva, tai to pinigai.
– Eiva, – atsakė žmogus.
Velnias atsinešė iš peklos geležinį botagą, o žmogus prisirišo prie žagarėlio siūlą.
– Še, – sako, – koks mano plons, kad aš tau kirsu, tai tave per pusę ir perkertu!
– Na, tai mainykiva! – sako velnias.
– Mainykiva!
Ir sumainė. Dabar žmogus kad kerta velniui, tai tas susmunka, o velnias žmogui kerta – ir nieko neįkerta! Velnias vėl pralaimėjo.
Velnias nubėgo į peklą. Velzebubas, pagriebęs jį už uodegos, švyst ir išmetė per duris laukan:
– Eik tu, žalčio šmote, ir parnešk pinigus, o kad neparneši, aš tave į velnio kąsnelius sugnaibysu! Jau teip daug pinigų išmetei – kiti vis parneša, o tu vis išneši ir neparneši. Ir dabar visus pinigus išnešei: aš grašio prie dūšios neturiu! Eik, parnešk! Jau dabar paskutinis sykis: da sykį pareisi ir neparneši, tai bus jau po tavęs!
Velnias atėjo pas žmogų ir vėl prašo pinigų. Žmogus neduoda: jau tokia mada pas mūs žmogų – ką jau sykį įgavo, tai jau sunku iš jo iškrapštyti! Teip ir tam velniapalaikiui jau gana bėda, o žmogus kietširdis neduoda, nors tu į šunį pasivertęs lok! Atėjo velnias vėl pas žmogų.
– Na, – sako, – eiva paskutinį sykį ginčytis: aš galiu labai aukštai akmenuką išmesti.
– Galiva mestie, – sako žmogus.
Velnias, nubėgęs į peklą, atsinešė tokį dailų akmenuką, o žmogus pasigavo žvirblį. Abudu, suėję į vieną vietą, išmetė aukštyn. Velnio po valandai ir nukrito, o žmogaus jau ir vakars – da nenukrinta.
Velnias net rėkia iš piktumo, kad žmogaus nepergali. Eina į peklą, prašo Belzebubo, kad susimylėtų, o Velzebubas perpykęs nutvėrė už uodegos velniapalaikį, kaip trenkė į sieną, tai to ir kauleliai subiro. Liepė Velzebubas raganoms nulipyti iš jo žaltį...
Žmogus, no velnio atsikratęs, pinigų tur, nežino, nė ką daryt! Pakėlė balių, prisisteliavo visokių valgių, pasiprašė savo kaimynus ir kaimynkas. Visi ėdė, gėrė, šoko, dainavo. Viens persiėdęs galą gavo, kits persigėręs sušalo. Terp kitų – kitokių atsitikimų buvo, o velniams vis smagiau! Paskui tas žmogus užvedė pabriką, užvaldė žemės kampą, pasistatė dvarą, pats sau puikiai gyveno, kitus kankino, skriaudė, no biednų, ką turėjo, atėmė, o pats raškažiuose skendo. O kada mirė, velnias su kanebėku laukė, kol akis užmerks. Kaip tik kojas ištiesė, velnias su kanabėku įkirto į akis ir nusigabeno dūšią į peklą ir pastatė dugne pragaro. O tas senasis velnias, kuris jam pinigus davė, užsisėdo ant sprando ir kankino per amžių amžius.
Paskui buvo puikūs šermenys. Visi gėrė, valgė. Aš ir ten buvau, ten valgiau ir gėriau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj nieko neturėjau.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-tai-kaip-zmogus-is-kvailo-velnio-pinigu-gavo/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button