Pasaka apie užkeiktą levų karaliūną


Pasakos

Buvo kitąsyk viens turtingas žmogus. Jis turėjo tris dukteris. Jauniausią jis labjau mylėjo, ba ji buvo jam geriausia.
Sykį jis rengėsi važuot in miestą. Vyriausia duktė prašė tėvo, kad nupirktų karolius lauktuvių, vidutinė – žiedą, o jauniausia – kad jai parvežtų gražų paukštuką, kad šoktų ir giedotų. Tėvas jom visom pažadėjo. O kad nuvažiavo in miestą, karolius ir žiedą tuo gavo, ale jauniausiai to paukštuko negauna.
Važuodami namo, privažiavo tokį užkeiktą dvarą. Prie to dvaro stovė medis, tame medy buvo toks paukštis, kur giedo ir šoko. Sako tas žmogus tarnui:
– Lipk in tą medį, pagauk tą paukštuką.
Kaip tik teip ištarė, tuo šoko iš po to medžio levas. Suriko teip, kad no visų medžių lapai nukrito, sakydams:
– Ar jūs mano paukštaitę norit pagaut?! – Sako: – Aš tave sudraskysu! O jei nori gyvastį išneštie ir paukštaitę gautie, tai turi man pažadėt, ką pirmiausia patiksi parvažiavęs namo.
Tėvas tas sako:
– Aš galiu patikt jauniausią dukterį, ba ji vis pirmiausia išeina.
O tas tarnas sako:
– Mažu galit patikt pirmiau katę ar šunį, o šunį graičiau, ba šuo pirmiausia patinka.
Nušnekino tą žmogų – ans ir pažadėjo. Kaip pažadėjo, tas levas davė tą paukštuką ir juos gyvus paleido.
Kaip sugrįžo namo, pamatė – pirmiausia jauniausia duktė išbėgo pas tėvą. O tėvas, jai duodams paukštuką, verkdams tarė:
– Su šituom paukštuku tavo gyvastį pardaviau levui tokiam užkeiktam dvare.
O toj duktė sako:
– Neverkit: aš aisu pas levą. Aš su levu maloniai apsiaisu – jis mane nedraskys, o mažu da jis mane ir namo paleis.
Tuo apsirengė, atsisveikino tėvus. Parodė jai tą levą – ji sau ten nukeliau.
O tas levas tai buvo užkeiktas karalaitis. Jis būdavo dieną levu, o naktį – žmogum. Tam levui toj mergina baisiai patiko, kad jie tuo apsivedė. Ir jai ten labai buvo gerai: dieną [jis būdavo] levu, o naktį jiedu – po pakajus. Pergyveno jiedu ten, kolei sykį sako levas savo pačiai:
– Pas tavo tėvą balius: vyriausia duktė teka už vyro. Jei tu norėtum ten pribūtie, tai mano levai tave nuneštų.
– Aš jau norėčia labai pasimatyt su tėvais.
Tada levai tuo nunešė ją pas tėvus. O kada ją tėvai pamatė – kokios ten linksmybės buvo! Jie jau buvo mislę, kad ją levas sudraskė. Ji jiem papasakojo, kaip ten yra, kaip ji gerai būna.
Po tam baliui ji sugrįžo vėl pas levą in dvarą. Kiek ten laiko praleidus sako levas jai:
– Jau tavo kita sesuo teka už vyro. Jei nori, gali ait an vestuvių.
Sako:
– Aš viena neisu: tu ir turi keliaut sykiu.
– Aš labai norėčia ait, ale man gal ten daug blogo stotie. Jei tik apšviestų žvakės šviesa man nors vieną plauką, tai aš pavirsčia in baltą karvelį ir turėčia lakstyt septynis metus.
– Aš, – sako pati, – tave no to apsaugosu. Rodos, kad tau ten nieks negali stotis blogo.
Perkalbėjo ji levą, ir nuvė pas tėvus. Jįjį pasodino atskyrium stuboj ir viską gerai apžiūrėjo, kad nie¬kur negalėtų ineit šviesa. Ale buvo durys perdžiūvę, tai buvo plyšelis. O kaip parvažiau vakare, svečiai pradėjo vaikščiot su žiburiais, per durių plyšelį apšvietė tą levą – jis tuo pavirto in baltą karvelį.
Kada jau atėjo ji pas levą pažiūrėt, randa jau jį baltu karveliu. Dabar sako tas karvelis:
– Jei tu norėtum mane rast, prakeikimą no manę nutraukt, tai turi ait paskui mane, o aš kad tave pamatysu, tai jau prakeikimas no manęs nuveis. O kur tau ait, tai aš tau ženklą paliksu: vis kas septyni žingsniai rasi kraujo lašą ir baltą plunksnelę.
Su tuom žodžiu karvelis išlėkė. O ji, norėdama ait ieškot, daug vargo datyrė. Išėjo ji ieškot – vis rado tuos lašelius kraujo ir po plunksnelę. Ėjo ėjo per kiek metų, an galo jau paklydo no ženklų. Priėjo ji saulę. Klausia saulės:
– Kad tu apšvieti dangų ir žemę ir visą sutvėrimą, ar nematei, kur baltas karvelis nulėkė?
Sako:
– Nemačiau. Ale kad jau tu čia atėjai, tai aš tau duosu dovanų šitą skrynelę: kad tu kada būsi an krašto prapulties, tai gali atsidaryt.
Padėkavojo saulei už jos dovanas ir nuvė toliau. Atėjo pas mėnulį. Sako:
– Kad tu naktį apšvieti laukus, kelius ir girias, ar nematei baltą karvelį lekiant?
Sako:
– Nemačiau. Ale kad tu jau teip toli atėjai, aš tau duosu šitą kiaušinį: kada jau būsi an krašto prapulties, tai tu jį sumušk.
Padėkavojo mėnuliui ir nuvė toliau. Ėjo tol, pakol pradė ją pūst naktinis vėjas. Sako ji vėjui:
– Ar tu nematei, kur nulėkė baltas karvelis?
Sako jai vėjas:
– Aš nemačiau. Ale aš paklausu da trijų vėjų – mažu anie žino.
Rytinis ir vakarinis vėjas nieko nepasakė, o žieminis sako:
– Aš mačiau: jis nulėkė pas Raudonaisias marias. Jam jau pasibaigė septyni metai būt karveliu, tai jis vėl pasivertęs levu, mušasi su leve. – O toj levė – ne kas kitas kaip tik užkeikta karalaitė. – Tai tu aik pas marias. Pamary rasi išaugusių tokių ilgų karklų. Tai tu išsipjauk vieną karklą ir duok per galvą tai levei, tada jiedu abudu atsivers in žmonis. Tada sėskit an paukščio gripo, tai tas paukš¬tis perneš judu per marias. O kada lėksit, tai an vidurio marių mesk tą riešutį, kurį gavai no vėjo, tai išaugs didelis riešučio medis, tai tas paukštis an to medžio atsilsės. O kitaip tai visi prapulsit, kaip pails.
Tada ji atsto no vėjų ir nukeliau pas marias. Pamatė ji tuos levus smaugian[tis]. Tai ji tuo išsipjovė karklą o tuom karklu uždavė tai levei per galvą. Kaip tik užgavo, teip tuo abudu stojo žmonėmis. Kaip tik stojo žmonėmis, tuo toj karalaitė pajėmė jos mylimąjį už rankos, ir teip kaip vėjas prapuolė abudu jai iš akių. Likus viena vieninskutėlė, puolus an žemės verkė. Toliau ji apsimislio: „Kas bus, tai bus – aisu ieškot savo mylimo“. Išėjo ji. Ėjo ėjo, kol nepriėjo tą dvarą tos karalaitės, kur buvo jos vyras. O kad ji pajautė, kad jau jų bus greitai vestuvės, ji tuo atsidarė tą skrynutę, kur ji gavo no saulės. Ten ji rado ailią drapanų, teip šviesių kaip saulė. Apsirėdžius atėjo in vidų. Pamatė toj karalaitė, kad toj ateivė tur tokią gražią ailią, – sako:
– Parduok tu man ją an vinčiaus.
Sako:
– Už auksą sidabrą neparduodu, už savo gerą galiu dykai atiduot.
– Tai ko tu nori?
Sako:
– Leisk mane vieną naktį pernakvot in tą stubą, kur tavo jaunikis naktį guli.
Karalaitėn teip apsijėmė – gau tą ailę no jos, o ją inleido in tą stubą. O vakare, kada ėjo jis gult, tai ji tarnui pasakė, kad jam duotų tokių vaistų, kad jis užmigtų ir nepabustų per naktį. Tas tarnas teip viską atliko. Kaip jis atsigulė – užmigo. Ji jam viską pasakojo, bet jis nepabudo ir nieko negirdėjo, ką ji jam kalbėjo. Nieko nelaimėjus, išėjo, priešai atsisėdo an pievutės, sėdi ir verkia. Ale ji atsiminė apė tą kiaušinį, kurį gavo no mėnulio. Ji tuo tą kiaušinį sumušė. O kaip tik sumušė, tuo iš to kiaušinio išėjo aukso višta su dvylika vištukų. Tie vištukai palesa – aina po sparnais vištos, tai vėl išlenda, ji juos varinėja po pievutę. Ji tol juos varinėjo, kol pamatė karalaitę. Atėjus sako:
– Mažu tu parduotum mā tuos paukščius?
Sako:
– Už pinigus neparduodu, už savo gerą tai galiu dykai atiduot.
– Tai ko tu nori?
– Da vieną naktį tenai pernakvot, kur tavo jaunikis guli.
Karalaitė vėl sutiko teip. Ant nakties ją vėl ten inleido, o ji tuos paukščius atidavė tai karalaitei.
Kada atėjo tas jos vyras gult, sako jis tarnui:
– Kas čia pereitą naktį galė būtie, kad aš teip sunkiai miegojau ir rodės man, kad kaip ir girios kokios ūžė no vėjų?
Sako tarnas:
– Mā liepė, tai aš tau daviau vaistų no miego, kad tu miegotum per naktį. O tokia ateivė čia vis tau ką kalbėjo. – Tas tarnas sako: – Aš ir šiandie del tavęs turu tų vaistų.
Jis sako:
– Tuos vaistus čia paliek pas lovą.
Anas išliejęs išė. O jo pati pradėjo jam pasakot, kiek ji vargų pakėlė per septynis metus, – sako, – „kol tave suieškojau“. Kaip ji tik prašnekėjo, tuo nuvėjo no jo prakeikimas, jis ją tuo pažino an šnek¬tos. Tuojau jis puolėsi prie jos, pajėmė už rankos, tykai išėjo iš to dvaro, kad nepabustų to dva¬¬ro karalius, – tas karalius buvo didelis raganius. Tada jiedu tuo nuvėjo in pamarę, sėdo an to paukščio gripo ir lėkė per marias. O kad jau dalėkė in pusę vandenų, paukštis pradėjo ilstie. Tuo toj jo pati metė pirm savęs tą riešutį in vandenį – išaugo didelis riešučio medis. Gripas, an jo atsil¬sėjęs, pernešė per vandenis ir atnešė in jo dvarą. Kaip tik jis sugrįžo, tuo prašvito dvaras, pasirodė jo visos grožybės. Tada jiedu laimingai karaliavo, nedatirdami jokių nelaimių, iki pabaigai dienų savo.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-uzkeikta-levu-karaliuna/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button