Pasaka apie vieną raganių


Pasakos

Buvo vienas žmogus, jis turėjo sūnų. Kada tas sūnus užaugo, tėvas mislio vis, kokį jam amatą suteiktie. Sykį atsisuko pas jį toks žmogus, katras galėjo jo ateitį atspėtie. Sako:
– Jis nieko negali išmokt, kaip tik vagim ir raganium.
Nėr ką tėvui daryt. Jis pajėmė sūnų drauge, išėjo ieškot tokį amatnyką, kad jį galėtų vagim išmokyt. Ėjo ėjo jiedu, niekur nieko nepriėjo. Atėjo jiedu in girią. Tąj giria beaidami, priėjo jiedu tokią stubelę, toj stubelėj sena bobelė, kad jau net galva kreta no senumo. Klausė toj boba:
– Kur judu ainat?
Sako tėvas:
– Ainam, ar nerasim kur kokį vagį, kad mano sūnų išmokytų.
Sako toj boba:
– Šitokio amato tai ir čia pas mano sūnų gali išmokt.
Tuo atėjo ir tas sūnus. Susidera teip su tuom sūnum. Sako tas raganius:
– Paliksi tu jį an metų, po metų ateisi. Jei pažįsi savo sūnų, tai bus jam mokslas dykai, o jei nepažįsi, tai tu mā užmokėsi du šimtu dorelių.
Tėvas išėjo namo, o sūnų paliko mokytis. Kada jau atėjo paskutinė diena metų, aina tėvas pas sūnų, mislydamas, kaip tą sūnų pažįtie, o kad nepažinus kur gaut du šimtu dorelių. Patiko jis tokį seną senuką. Klausia jo senuks:
– Kur eini, vaikeli?
Sako:
– Ainu pas sūnų. Jai pažįčia, būtų gerai, o jei ne, kur galiu gaut du šimtu dorelių...
Sako:
– Aš tau pasakysu, kaip tu gali pažįtie. Kaip tik ineisi in stubą, lėks iš klėtkos daug paukščių. Tavo sūnus in tave atsižiūrės.
Tada padėkavojęs tėvas tam savo senukui nuvėjo tenai. Kaip tik inėjo in stubą, parodė raganius kelis paukščius. Sako:
– Išsirink, katras tavo sūnus.
Tie paukščiai išlėkė – jo sūnus atsižiūrėjo in jį. Sako:
– Šitas mano sūnus.
O tas raganius sako:
– Kiba velnias tau pasakė, kad tu galėjai atmyt.
Tep jau atidavė jam tą jo sūnų. Aina jiedu keliu – sako sūnus tėvui:
– Aš pasiversu in gerą šunį – in tokį šunį, kad da tokio šunes nieks nebuvo matęs.
Vedasi tėvas tą šunį keliu. Atvažuoja ponas karietoj. Sustojęs klausia to žmogaus:
– Kiek nori už tą šunį?
Sako:
– Aš noru šimto dorelių.
Tas pons sako:
– Biskį per daug.
Žmogus sako:
– Pigiau aš tokį šunį negaliu parduot.
Pons užmokėjo šimtą dorelių, pasisodino šunį in karietą ir nuvažiau. Kaip jau gerą galą nuvažiau, tas šuo kas syks vis darėsi mažesnis. Tas pons mislia: kas čia dabar gali būt? O an galo pasivertė in paukštuką, iššoko per langelį ir nulėkė pas tėvą.
Aina jiedu toliau. Sako sūnus:
– Aš pasiversu in puikią muškietą, tai mažu kas nupirks.
Tuo jis pasivertė in muškietą, tėvas, pajėmęs in ranką, aina. Atvažiuoja toks ponas. Tas ponas pamatė, kad žmogus nešasi tokią puikią muškietą, – sako:
– Žmogau, mažu parduotum tu mā tą muškietą?
Sako žmogus:
– Galit pirkt.
– Kiek nori?
– Penkiasdešimts dorelių.
Tas pons už tokią muškietą nė nederėjęs užmokė penkiasdešimts dorelių. Insidėjęs ponas in karietą parsivežė namo. Namie, pajėmęs muškietą in ranką, aina in stubą. Benešant muškieta rankoj jam pradė krutėt. Jis dirsterė – kad jis neša rankoj žaltį. Pons, metęs tą žaltį in žemę, – bėgt, žaltys – jį vyt. Jis kaip tik paspė in pakajus insmukt. O tas žaltys pasivertė in žvirblį, parlėkė pas tėvą. Toliau, kol jis buvo gyvas, in visokius daiktus vartėsi, ir vis pardavinėjo, apgaudinėjo žmoneles ir vis vogė no jų pinigus, buvo didiai turtingas.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-viena-raganiu/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button