Pasaka apie žalnierių ir raganą


Pasakos

Sako, senovėj, kaip da ilgai turėdavo tarnaut karaliam, vienas žalnierius ėjo namo, paleistas po daug metų. Aidams per girią, patiko raganą. O ten girioj stovėjo labai senas storas medis, o to medžio buvo vidurys tuščias. Sako toj ragana:
– Aš tau duosu penkis šimtus rublių – tu inlipk in tą medį, iš viršaus rasi skylę – inlįsk in tą medį, ten tu rasi titnagą ir skiltuvą. O kad jau paimsi, tai rasi skylę ir išeisi.
Tas žalnierius insilipo in tą medį, rado skylę, inlindo. Rado jis tą skiltuvą ir titnagą. Kaip tik pajėmė, žiūri, kad šone skylė, – turbūt ta ragana pragraužė. Jis per tą skylę išlindo. Dabar jis sako in tą raganą:
– Pasakyk, ką tu su tuom skiltuvu veiksi, tai aš tau jį dovanai atiduosu.
Sako ragana:
– Kad su tuom skiltuvu takšteri an to titnago, tai atbėga juodas šuo, ir ką jam pasakai, tai jis padaro. Jis, ką tik nori, tai visko gali atnešt.
Sako tas žalnierius:
– Reik pamėgyt, ar tavo teisybė.
Kaip tik skiltuvu takšterėjo in tą titnagą, tuo stojo juodas šuo prieš jį, sako:
– Ką nori?
Sako:
– Sudraskyk šitą raganą.
Tas šuo pagriebė tą bobą ir perplėšė pusiau. Ir sako:
– Tokia riebi buvo, kad pasiliejo tiek daug taukų.
Kaip dabar mėnasiena žiemą, an sniego žiba jos taukai.
„Na, – sako, – jau čia bus gerai“. Kaip jis užsimano valgyt, tik paskilia – ir atbėga tas juodas šuo. Sako: „Kad čia man būt gert ir valgyt“, – tuo visko jam stojo. Jau jis dabar visko turi, paėdęs, atsigėręs. Sako: „Ką aš čia aisu namo – reikia grįžt kur in miestą“. Atėjo in karaliaus miestą, nusamdė sau namus, sėdi, valgo, geria – vis tas šuo jam visko pristato. Kada jau gerai atsiganė, jau užsimanė ir mergų. Sako tam šuniui:
– Žiūrėk, kad man atneštum karaliaus dukterį!
Tas šuo tuo nubėgęs atneša ir vėl nuneša. Ji pati nežino, nė kas ją nuneša, nė kur ją nuneša. Teip ji pasisakė tėvui, kad ją neša čia in miestą, ale ji nežino kur. Jie ėmė jai pririšo kamuolį siūlų ir ėmė saugot. Susyk pajuto, kad jau karaliūtės nėr. Jie tuom siūlu ait – ir dasekė, kur ji. Karalius sako:
– Kad jis toks raganius, tai jį rytoj pakart!
Ir tuo anryt pastatė kartuves, ir jau jį kars. O kad atvedė pas kartuves, sako jis karaliui:
– Duokit man da priešsmert parūkyt.
Jis pajėmė pypkutį, pasijėmė skiltuvą, takšterė in titnagą – tuo stojo prieš jį juodas šuo:
– Ką nori, idant padaryčia?
Sako:
– Šituos visus išpjauk, tik karalių palik an kito sykio.
Tuo tas šuo visus papjovė, kiek buvo prie jo pakorimo.
Karalius, matydams, kad jis tiek daug galingas, sako:
– Mažu tu nori mano žentu būtie?
Jis susigadijo an to, ir tas apsiženijo su tąj pačia karaliūnaite. Karalius tuo jiems pavedė savo karalystę. O tas šuo jam vainose tarnavo, iki jis gyvas buvo.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-zalnieriu-ir-ragana/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button