Vienas žmogus, keliaudams per girią, pamatė degant pinigus. Jis nuvėjęs pasiženklino tą daiktą, nuvėjo namo, atsinešė spatą, pradėjo kast. Jau prikasė, kad jau dundėjo katilas. Toliau žiūri – kad akmuo. O iš girios atsiliepė, kad
– Tu neiškasi tų pinigų, kol neatsivesi savo vierniausią tarną.
Tas žmogus pamislio: „Kas mā gal būt viernesnis kaip pati...“ Nuvėjo su pačia. Kaip tik pradėjo kast, tuo iškasė didelį katilą pinigų. Ale tas žmogus teip užsimanė miego, kad jis negali dastovėt. Sako pačiai:
– Tu čia pasergėk pinigus, o aš biskį užsnūsu.
Kaip tik tas žmogus užmigo, atėjo tas ponaitis. Vienoj rankoj turi geležinę lazdą, kitoj – kardą. Sako tai bobai:
– Tu dabar turi tiek pinigų, o diedą – seną. Te tau kardą – nukirsk jam galvą, tai gausi jauną vaikiną.
Toj boba pajėmus kardą ir kirto jam per galvą. O tas ponaitis tuomsyk atkišo tą lazdą – in tą lazdą atsimušė, ir nenukirto. Ir tuo prapuolė tas ponaitis ir tie pinigai.
O tas žmogus pabudęs žiūri, kad jau pinigų nėra. O iš girios balsas atsiliepė:
– Nepajimsi tų pinigų, kad neatsivedei, kas tau vierniausias. Pati tau norėjo galvą nukirstie. Reikė atsivest šunį, tai tas vierniausias.
Ir negau žmogus pinigų. O tie pinigai turė būt teip užkeikti, kad be šuns jų nieks neišims.
