Pasaka apie žmogų ir raganą


Pasakos

Buvo toks ūkinykas su pačia, jiedu turėjo vieną dukterį. Toj duktė jau buvo dvylikos metų, toj motina apsirgo, o kada jau jautė arti mirsiant, sako savo dukteriai:
– Aš tau palieku karvutę. O kaip aš numirsu, tai tu rasi po mano liežiuviu dvi sėklas. Tai tu táis sėklas pasodyk, tai tau išaugs viena obelis, iš kitos sėklos stos tau vyno šulnys, tai tu turėsi sau pasibovyt.
Su tais žodžiais toj motina numirė. Žinoma, tą motiną pakavojo. Tas tėvas našlystoj nenorėjo gyvętie, jis tuo vedė kitą pačią – ir našlę su trim dukterim. O toj buvo ragana. Toj močeka pradėjo tos mergaitės nekęstie. Būdavo, ją vis išvaro gyvulių ganytie, o išgenant duoda pakulų kuodelį, sako:
– Išverpk linų tolkeles.
O kaip ji gali išverpt iš tokių pakulų linų tolkeles... Aina ji an kapo motinos o rėkdama jai skundžiasi. O motina atsiliepė iš kapo. Sako:
– Táis pakulas inkišk savo karvutei in ausį, o iš antros ištrauksi tolkutes. O, – sako, – neužmiršk, pasodyk táis sėklas abipusiai vartų.
Kitą dieną kaip davė močeka jai pakulų, liepė išverpt šilkų tolkutes. Toj mergina išsiginus kaiminę gano. Prėjus prie savo karvutės, táis pakulas pridėjo jai prie ausies, toj pakulas intraukė, o iš kitos ištraukė tolkutes. Vakare pargydama, būdavo, parneša močekai. Ir teip ją vargino su tąj ganiava per kelis metus. Jau toj mergina, pervargus per daug metų, aina ji vėl pas motiną an kapo skųstis, kad ją per teip daug metų močeka vargina. O motina atsiliepus jai sako:
– Jau neilgai vargsi pas močeką. Atvažuos jaunikis ir išves tave. Ale kaip atvažuos jaunikis, tai tu jam pasakyk, kad jis tau pasteliuotų an šliūbo naujus čeverykus, tai kad tau tiks, tai tu tekėk už jo.
O kaip ji táis sėklas pasodino, tai išaugo vienoj pusėj aukso obelis su aukso obuoliais, o kitoj pusėj atsirado vyno šulnys.
Ale ne po ilgam važiavo viens ponaitis pro tuos namus. Pamatė, kad tokia graži obelis, ir jam labai pakvipo vynas. Sako in savo vežėją:
– Aik tu mā paskinsi tų obuolių.
O kad ans atėjęs norė skint obuolių, tai obelis pakėlė šakas aukštyn, kad jis nepasiekė. Suprato tas ponaitis, kad tuose namuose yra toks žmogus, katram duodasi skint. Nuvėjo in stubą, sako:
– Kas čia yra, kad galėtų tų obuolių paskintie?
O toj močeka tuo siunčia savo vyriausią dukterį. Toj kaip priėjo, šakas pakėlė aukštyn. Siuntė antrą ir trečią – ir vis pakelia šakas aukštyn. Vėl sugrįžęs in stubą, sako:
– Čia galbūt yra da viena, katrai duosis skint.
Jau netur ką ragana daryt – siunčia tą savo podukrą. Toj kaip tik priėjo, obelis šakas palenkė – paskynė obuolių. Priėjo prie to šulnio – vynas iškilo aukštyn, kad ji su ranka pasiekė, o pasėmus vyno padavė ponaičiui gertie. Anas, nežiūrėdams an jos suvargimo, ir sako jai:
– Jei tu už manęs tekėsi, tai aš tave sau už moterį imsu.
– Tekėt tai tekėsu, ale tu man pamieruok koją ir pasteliuok tu mā an šliūbo naujus čeverykus.
Tuo tas ponaitis pamierau koją, pasiuvo jai čeverykus ir tuo atvežė. Dabar toj ragana tuo pavertė savo vyriausią dukterį tokia kaip ana ir atvedė. Pamierau čeveryką – netinka. Atvedė kitą ir trečią – ir vis netinka. An galo atvedė jau tą savo podukrą. Tai kaip padavė jai – tiko, nes an jos kojos miera imta buvo. Tuo ją pasisodino in karietą ir važiau. O ta obelis ėjo vienoj pusėj, o vyno šulnys ėjo antroj pusėj, o ta jos karvutė paskui sekė. Nusivežė in savo dvarą, tuo viską surengė, ir apsiženijo. O toj obelis stovė vienoj pusėj durių, vyno šulnys kitoj pusėj durių po langais. Ir teip laimingai pragyveno iki pabaigai dienų savo.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-zmogu-ir-ragana/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

1 komentaras  

Šios pasakos komentarų RSS srautas

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button