Pasaka apie žmogų, poną ir velnią


Pasakos

Kitąsyk prie baudžiavų gyveno viens žmogus ūkinyks vienam kaime po valdžia pono. Jis turėjo tik vieną sūnų, o gyveno visai neturtingai. Ale tas tėvas apsirgęs tuo mirė. Reikia tą tėvą pakavot, reikia kunigui ir ubagui, o da reikia, kaip kitąsyk buvo, ir ruginukės parneštie an šermenų, o pinigų nė skatiko nėr. O kaip kitąsyk prie baudžiavų, tai ponams turėjo mokesčius mokėtie. In tąsyk atjoja pasiuntinys dvaro, kad ko no graičiausia mokesčius mokėtie ponui. Aina tas vargdienis pas poną prašytis. Nuvėjęs sako ponui:
– Tėvas mano numirė, turu pakavotie – palaukit mokesčių.
– Aš tave palauksu!.. Kad neatneši rytoj, tai liepsu tave iš namų išmėtyt.
O tuomsyk turėjo ponai tokią galybę, kad vieną galėjo išvaryt, o kitam atiduot namus.
Aina tas sūnus verkdams ir mislia: „Ką aš turu dabar daryt? Kad nors velnias atneštų man pinigų an tų mano svarbių reikalų“. Kaip tik jis ištarė, teip tuo ir stojo prieš jį toks ponaitis, sako:
– Ką sakysi, kad šauki mane?
Jis tam ponaičiui apsakė savo vargus. Tas ponaitis sako:
– Matau aš tavo vargus. Jei nori, pasirašyk tu mā an trijų metų, tai aš tau duosu pinigų, kiek tu nori.
Tas sūnus, vargų papjautas, tuo ir pasirašė velniui. O kad pasirašė, sako jam velnias:
– Kaip pareisi namo, tai rasi klėty maišą raudonųjų. O kad viską apsireikalausi, tai per tris metus nekirpsi plaukų, nepjausi nagų, nesivilksi marškiniais ir nesiprausi.
Parėjo namo – klėty rado maišą raudonųjų. Tuo ponui užmokėjo, tėvą ko no puikiausiai pakavojo. Žmonės mislia: kur jis čia pinigų gavo, kad jis an visko turi? Toliau tas sūnus gerai valgo, geria, baliavoja, žmonėm pinigus skolija – susyk teip nulobo, kad stojo pirmu bagočium anos šalies.
Kada jau baigėsi tie trys metai o kaip sudėjo valsčionys rudenį pas poną daugybę mokesčių, tas velnias tuos pinigus, no to pono pajėmęs, atnešė tam sūnui. O tas ponas, pinigus prapuldęs, neturi kuom in valdžią užmokėt. Valdžia nusprendė už patrotijimą tokių pinigų, už trijų dienų jei neapmokės, tai tą poną pakart. Gavęs tokį raštą, ponas vaikščioja kaip in pusę miręs. Patiko tas ponas tokį ponaitį, – o tai buvo vis tas pats velnias. Sako:
– Ko tu teip nuliūdęs?
Tas pons jam papasakojo. O tas nepažįstamas sako:
– Ko tu bėdavoji? Čia ana tas bagočius turi pinigus – gali tau paskolyt.
O anam pasakė:
– Tol neduok, kol nepažadės tau vieną dukterį. – O tas pons turė tris dukteris.
Atėjęs tas pons pas tą baisų žmogų, meldžia be kepurės, kad paskolytų pinigų. O šits sako:
– Paskolysu, jei pažadėsi leist už manęs vieną dukterį.
O tas pons sako:
– Aš tau pažadu kad ir visas tris, tik tu mane gelbėk no smerties.
Davė tam ponui tiek pinigų, kiek jam reikėjo, o tas ponas apmokėjęs liko gyvas.
Dabar atėjo velnias pas tą vaikiną, sako:
– Renkis. Aš būsu piršliu, važuosim pas mergą.
O kad nuvažiau pas tą poną, tas pons tuo pašaukė vyriausią dukterį. Toj kai pamatė, kad toks baisus, sako:
– Velyk pasikart, nė už tokio tekėtie.
Pašaukė antrąją – toj sako:
– Geriau nusiskandytie, nė už tokio tekėtie.
Pašaukė jauniausią. Toj pamačius sako:
– Kaip bus, teip bus – aš tekėsu už jo: kad ir negražus, ale turtingas.
Davė ranką jam, ir jau tuo bus veseilia.
Už kelių dienų pasibaigė tie jo trys metai. Jis dailiai visas apsivalė ir nuvažiau pas mergą. Anodvi pamatė, kad toks dailus ponaitis ir toks bagočius – iš gailesčio tuo viena nubėgus sode pasikorė, o kita prisigirdė pas dvarą šioželkoj. O jis, su jauniausia apsiženijęs, ponau ilgus metus.
Po veseiliai atėjęs tas velnias sako:
– Lik sveiks. Tu gavai vieną, o aš – dvi.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-zmogu-pona-ir-velnia/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button