Buvo toks račius ir kalvis – du prieteliai. Abu gerai dirbo ir daug užpelnydavo, ale iš jų nė viens skatiko nematė.
Sykį teko jiem ait keliu, ir šnekasi:
– Kad mes rastume nor kur skatiką...
Ale tik paėjo galą – rado jiedu skatiką. Dabar kaip jiem tą skatiką pasidalyt? Sutarė viens vieną nedėlią nešiot, kits – kitą. Pajėmė račius skatiką, nešio nedėlią. Pajėmė kalvis. Ale tas kalvis sako pačiai:
– Aš pasirgsu ir mirsu, o jau tą skatiką aš jam neatiduosu!
Tas kalvis tuo apsirgo. Pagulėjęs pora dienų, numirė neva. Indėjo in grabą, nulydė in bažnyčią, pastatė an katapelio. O tas račius sako:
– Aš vis nemisliu, kad jis numirė.
Jis ėmė iš gailesčio to skatiko užsislėpęs bažnyčioj liko, – bažnyčią užrakino, ir teip likosi.
Naktį girdi – barškinasi. Ir tuo išlaužė duris. Ateina in bažnyčią dvylika žmogžudžių, atsinešė daugybę pinigų. Tuos pinigus paskyrė in dvyliką krūvučių: visiem po krūvutę. Ale da turi sidabrinį diržą. Dabar kaip jiem tą diržą pasidalytie? Sako viens:
– Stovi čia grabas. Katras perkirsim pusiau grabą su tuom negyvėliu, tai tam bus tas diržas.
Pajėmė viens kardą, kaip kirto – perkirto tik viršutinę lentą. O kitas sako:
– Duok mā – aš perkirsu.
Jau tas kalvis turi iš baimės pilnas kelines. Matydams, kad jau galas, suriko grabe:
– Vyrai negyvėliai, kelkit iš grabų: ką jie čia mus tur kapotie!
Tuo metė grabo antvožą – tas baisiai subarškė tuščioj bažnyčioj. Ir tuo sėdo iš grabo. Tie žmogžudžiai, pinigus pametę, – bėgt savais keliais. Tada atėjo račius pas kalvį – pasidalino pusiau pinigus, o tą diržą kalvis paliko sau. Tam račiui da vis gaila skatiko – sako:
– Tu diržą pasilikai ir skatiką.
Dabar jau jie aitų su pinigais namo, ale bijo tų žmogžudžių Nuvėjo kalvis pas duris žiūrėt, kur tie žmogžudžiai. O tie žmogžudžiai siuntė drąsiausią, kad aitų pažiūrėt in bažnyčią, kas ten veikias. Kaip syks atėjo žmogžudis in bažnyčią, o kalvis – prie durių. Kalvis nutraukė no to vagies galvos kepurę, sako:
– Te tau, račiau, už tą skatiką kepurę vagies.
Tas vagis be kepurės bėgt pas anuos. Atbėgęs sako:
– Ką tu ten padarysi: susirinkę tiek šventųjų in bažnyčią, kad tokią daugybę pinigų pasidalino tik po skatiką, o vienam da neišteko. Aš kaip tik norėjau ait pažiūrėt, tai tuo viens man kepurę nutraukęs metė vienam, sakydams: „Te tau už tą skatiką vagies kepurę“.
