Pasaka apie žuvinyką


Pasakos

Kitąsyk buvo gyveno mažoj grytelėj neturtingas žuvinykas, jis gyveno arti prie marių ir tik užsiimdavo žuvininkyste ir tuom mito.
Sykį išėjo anksti iš ryto žvejot. Kaip tik užmetė tinklą, daugiau nieko nepagau kaip tik vieną auksinę žuvį. Toj žuvis prakalbėjo – sako:
– Tu mane paleisk, tai tavo vietoj sulūžusios stubelės stos puikūs namai.
O žuvinykas sako:
– Kas mā iš tų puikių namų, kad aš valgyt neturu ką.
– Tuose namuose rasi šėpą. Tą šėpą atsidaryk – tau ten bus valgyt ir gert. O jeigu tu kam praneštum, kaip tu tą namą ingijai, tai tuo vienoj valandoj viskas pranyktų, tik liks tavo ta supuvus stubelė.
Apsimislijęs žuvinykas paleido tą žuvį. O kad jis parėjo namo, rado gražius namus. Inėjo in vidų – patiko jį pati puikiai apsirėdžius. Klausia pati:
– Iš kur tai čia tas viskas stojos?
Sako:
– Neklausk to manę, tik duok tu man valgyt.
O pati sako:
– Kas aš nieko neturu, o žuvų neparnešei.
Sako:
– Aik atverk šėpą – mažu rasi ką joj.
O kad toj boba atidarė šėpą, pamatė tenai visokių valgių ir gėrimų. Sako:
– Ko tu nori?
– Tu neklausk, ko aš noru, tik duok šę, ką turi.
Tai jo boba prinešė visokių valgių ir gėrimų. Pavalgę jiedu atsigėrė kaip dikti ponai. Neraik jau jam žūklaut.
Už kelių dienų pradėjo toj boba klaust pas jį:
– Iš kur tai tas viskas stojos?
O jis jai sako:
– Jei aš kam praneščia, tai viskas prapultų.
Ale ji jam nedavė ramumo, kol nepasakė. O kaip tik pasakė, teip viskas prapuolė, tik jiedu liko toj savo supuvusioj stubelėj. Jau nėr kas valgyt – tur jis ait vėl žuvaut. Ale kaip tik užmetė tinklą, teip jis vėl pagau tą auksinę žuvį. Toj žuvis vėl liepė ją paleist. Ir vėl teip vėl viskas stojos ir išnyko. O kad atėjo žuvaut trečiusyk, vėl jis ją pagau. Sako toj žuvis:
– Jau aš trečiusyk in tavo rankas patenku. Jau aš tau daugiau nieko neduosu, ba tu nekantrus. Geriau tu mane sukirsk in šešias dalis. Dvi dalis pakask in žemę, dvi dalis duok savo pačiai suvalgyt, o dvi dalis duok tavo kumelei suvėst.
Teip jis ir padarė, kaip jam liepė toj žuvis. Tuo iš žemės išaugo dvi aukso obels, pati pagimdė du aukso sūnu, o kumelė apsikumeliau du aukso kumeluku. No to sykio teip jam viskas gerai klojos, kad jis tuo stojo dideliai turtingu.
Kada tie vaikai užaugo in vyrus, sako viens sūnus tėvui:
– Ką aš čia pas jus būsu – josu aš in svietą vandravot.
Tėvas sako:
– Kaip tu išjosi, gali kas su tavim blogo stotis – ką mes žinosim?
O tas sūnus sako:
– Jei kas su manim blogai bus – ar ligos, ar smerties, tai matysit an obels: jeigu sirgsu, tai suvys lapai, jeigu numirsu, tai nukris lapai ir išdžius. Tai jum bus ženklas.
Atsisveikino tėvus, brolį ir išjojo. Jojo jojo, prijojo didelę girią. Perjo per tą girią, prijojo kaimą. Užjojo pas vieną gyventoją ant nakvynės. O kaip jis rengės in kelionę, tai jis teip apsitaisė, kad to jo auksumo niekur matyt nebuvo. O tenai buvo labai graži pana – to gyventojo vienturtė. Jis kaip toks nuskuręs buvo, tai toj pana in jį nė žiūrėt nenorėjo. Ale jis kaip ir iš netyčių pasirodė jai, kad jis tur aukso plaukus, toj pana kaip lipte prilipo, jau ją nieks no jo negalėjo atskirtie. Tuo tėvas surengė vestuves, ir apsivedė jiedu.
Po vestuvių sykį jis sumislijo jot in girią medžiot. O pati jam sako:
– Nejok in tą girią. Čia toj girioj yra baisi ragana. Ji jau daugybę žmonių pavertė in akmenis. Kad ir tu ten paklydęs nenujotum, o ir tave kad nepaverstų in akmenį.
Ale jis nieko neklausė ir išjo. Kaip tik atjojo in tą girią, pamatė levą bėgant. Jis jį – vyt. Bevydams paklydo. Levas prapuolė, o jis klaidžio iki tamsiai nakčiai. Jis prijojo tokią stubelę. Pradėjo lot šuo. Jis pamierau šaut tą šunį – teip toj valandoj išbėgo iš tos stubelės sena baisi boba, sako:
– Nešauk tu mano šunelį! Nusėsk: jau naktis, galėsi pas mane pernakvot, rytoj parodysu tau kelią – galėsi sau ramiai sugrįžt namo.
Jis, jos paklausęs, nusėdo nuo arklio, o toj boba, prisiartinus prie jo, su ranka užgau jį ir arklį, ir tuo abudu pavirto in akmenį.
Pamatė anas brolis, kad jau jo obels suvyto lapai ir nukrito. Tas tuo sėdo an savo ark¬lio ir jojo, kur tas arklys jį nešė. Tas arklys kaip tik prijojo tą girią, tiesiog per tą girią pas tą stubelę jį arklys atnešė, kur ans jo brolis buvo. Jis kaip tik prijojo prie tos stube¬lės, vėl išėjo toj boba ragana. O jis kaip tik pamatė tą raganą, sako:
– Tu bestija, atversk tu mano brolį vėl in žmogų, o kitaip tai aš tave užmušu!
Toj ragana nenor jo klausytie. Tai jis ją pagriebė mušt. Tol mušė, kol neatvertė brolį in žmogų ir arklį – in arklį. Tada broliai, linksmai pasisveikinę, tą raganą abu tol mušė, kol ta neatvertė visus tuos akmenis, kurie ten gulėjo, in žmonis. Tada visi tą raganą užmušė, jos stubelę sudegino. O tada atsisveikinę abu broliai viens nujo pas savo pačią, o kits grįžo pas savo tėvą. O kad parjojo, jau rado obelį vėl auksu žėrint. Ir teip an tų žodžių baigias mano pasaka.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-apie-zuvinyka/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button