Pasaka pie Joną karaliūną


Pasakos

Nekatroj karalystėj, nekatroj karalystėj gyveno buvo vienas karalius su karaliene. Ale gimė jiems sūnus. Sūnų praminė Jonu karaliūnu. Nešiotės tą vaiką supo, migdė – neužmigdė. Pašaukė tėvą karalių, sako:

– Aikit supt vaiką: mes jį negalim užmigdyt.
Karalius supdams teip pasakoja sūnui:
– Užmik, sūneli, užmik, mielas. Kaip tu užaugsi, tave apženysu su nepadabna grožybe – trijų motinų dukteria, trijų bobų anūke, devynių brolių seseria.
Karalaitis užmigo. Pramiegojo devynias dienas ir naktis, an dešimtos pabudo ir sako tėvui:
– Palaimink mane: aš keliausu ženytis.
– Kur tu, vaikeli, aisi ženytis, kad da tu tik devynių dienų.
– Vis tiek, ar palaimysi, ar nepalaimysi, vis tiek josu.
O tėvas sako:
– Jok su Dievu.
Jonas karaliūnas pajėmė arklį, išjo. Bejodams patiko tokį seną senuką. Klausė senuks:
– Kur josi, vaikeli?
Karaliūnas jam nieko nesakė ir pajojo. Ale jis apsimislio, sako: „Negerai padariau, kad nešnekėjau su senu žmogum. Seni žmonės graitai išmintį duoda“.
Pavijo senuką ir klausė:
– Del ko tu manęs klausei?
– O aš klausiu: kur tu josi?
– Aš joju ieškot sau mergos. Kaip aš buvau mažas, mane tėvas supo, sakė, kaip aš užaugsu, tai mane apženys su trijų momų dukteria, trijų senukių anūke, devynių brolių seseria.
– Gerai misli, sūnau, ale tolima kelionė.
– N’o kaip toli, senuk?
– An pats krašto balto svieto, ten, kur saulė užteka. Ale tu milijiesi, vaikeli. Tu aik namo, pajimk karžygišką arklį ir jok sau su Dievu.
Padėkavojo Jonas senukui, pajėmė karžygišką arklį ir išjo savo keliais. Jojo jis ilgai trumpai, toli ar nelabai – prijojo dvarą. Užjojo an dvaro, pririšo arklį prie pakajų gonkų in varinę rinkę, o pats nuvė in stubą į nakvynę prašytis.
– Nakvok, mielas, – sako sena gaspadinė. – O kur tu josi?
Sako:
– Josu mergos ieškot. Kaip aš buvau mažų metų, mane tėvas supdams žadėjo... – Sako: – Kaip aš užaugsu, tai man žadėjo trijų motinų dukterį, trijų senukių anūkę, devynių brolių seserį.
Sako toj gaspadinė:
– Amžiaus jau baigiu septyniasdešimts metų – apė tokią mergą negirdėjau. Turi jot pas mano vyresnę seserį – mažu anoj žino. O dabar gulk, išsimiegok, rytoj galėsi jotie.
Karaliūnas pernakvojęs anksti rytą išjo. Jojo per dieną, o kad jau artinosi vakaras, prijojo tokį dvarą. Užjojo an dvaro, prisirišo arklį in sidabrinę rinkę. Nuvėjęs in stubą, rado seną bobą.
– Ar neleistum pernakvot?
– O kur tu joji?
Sako:
– Joju aš mergos ieškot. Kaip aš buvau mažas, mane tėvas migdydams teip man pasakojo: kaip aš užaugsu, tai mane apženys su trijų motinų dukteria, trijų senukių anūke, devynių brolių seseria ir neišpasakytai gražia, tai joju ieškot.
– Aš amžiaus aštuonis desėtkus baigiu – apė tokią mergą negirdėjau. Rytoj jok pas mano vyriausią seserį – mažu anoj žino.
Tuomsyk davė jam vakarienę, paklojo patalą. Jonas karaliūnas pernakvojęs, padėkavojęs jai, anksti išjojo. Jojo per visą dieną, vakarop prijojo dvarą. Prijo tiesiog prie gonkų, pririšo savo arklį prie auksinės rinkės, nuvėjo in stubą nakvynėn prašytis. Rado viduj seną bobą. Toj boba tuo suriko an jo:
– Ko tu, toks ir toks, geležinės rinkės nevertas, už aukso rinkės arklį pririšai?!
– Nesibark, boba, arklį galiu no tos atrišt, prie kitos rinkės pririšt.
– O ką, geras karvedi, tau baimę uždaviau?! Nebijok, sėsk an suolo ir išpasakok pakalieju, iš kokios giminės esi ir iš kokių miestų.
– Pirma pavalgydyk, pagirdyk, senuke, o paskui klausinėk.
Toj senė tuo jį pavalgydino, pagirdė, o tada jis jai pradėjo pasakot:
– Aš esu Jonas karaliūnas. Kaip aš buvau mažų metų, tėvas, mane supdams, siūlė man neišpasakytą grožybę – trijų motinų dukterį, trijų senių anūkę, devynių brolių seserį. Pasakyk, senuke, kur ji yra ir kaip iki jai daaitie.
– Gerai, mielas vaikeli, aš čia jau amžiaus baigiu devynis desėtkus metų, o tokios negirdėjau. – Sako senukė: – Dabar aik atsilsėt, rytoj sušauksu savo pasiuntinius – mažu anie žino.
An rytojaus anksti išėjo senukė su Jonu karaliūnu an gonkų, suriko senoji karžygišku balsu an marių:
– Žuvys ir kirmėlės vandenų, aikit šę!
Tai suvėjo žuvys mažos didelės, visokios kirmėlės vandenų. Klausė toj boba:
– Pasakykit man, kur gyvena neišpasakyta grožybė – trijų motinų duktė, trijų senukių anūkė, devynių brolių sesuo.
Atsakė žuvys ir kirmėlės vienu žodžiu, kad da tokios negirdėjom. Suriko boba an girių:
– Susirinkit, visi giriniai žvėrys!
Tuo subėgo žvėrys. Klausė boba:
– Ar nematėt trijų motinų dukterį, trijų senukių anūkę, devynių brolių seserį?
Atsakė vienu žodžiu:
– Nematėm.
Suriko boba in padanges:
– Susirinkit, paukščiai oro!
Tuo sulėkė visoki paukščiai. Klausė boba:
– Ar nematėt tokią ir tokią?
Visi atsakė:
– Nematėm nė negirdėjom.
Sako toj boba:
– Jau daugiau nėr pas ką klaust.
Ale ne po ilgam atlėkė paukštis Mogolius. Klausė boba:
– Kodėl tu teip ilgai neatlėkei?
Atsako Mogolius:
– Aš neišpasakytą grožybę rengiau in bažnyčią.
Sako boba:
– Tai mum to tik ir reik. Žinai ką, paklausyk tu manęs, nunešk tu Joną karaliūną pas ją.
– Galėčia nunešt, ale daug maisto reikia.
– O kiek maisto? – sako boba.
Sako Mogolius:
– Tris bačkas mėsos ir bačką alaus.
Tuo Jonas karaliūnas primušė jaučių, pridėjo tris bačkas mėsos, padirbo sau ilgą geležinį iešmą, sudėjo viską an paukščio Mogoliaus, užsisėdo pats, tas paukštis tuo iškilo ir nulėkė. Belėkdams paukštis atsigrįžta, tai Jonas jam, pasmeigęs an iešmo, inmeta in gerklę šmotą mėsos. Lėkė lėkė, jau sušėrė dvi bačkas mėsos. Kada jau pradėjo imt iš trečios bačkos, sako Jonas karaliūnas:
– Paukšti Mogoliau, leiskis žemyn, nes jau maisto mažai turim.
– Oi Jonai karaliūne, čia girios ūžiančios, čia baisios balos – mudviem abiem, Jonai, su tavim iki pabaigai svieto neišeit.
Toliau lėkė lėkė tas paukštis, jau Jonas sumetė jam visą mėsą. Toliau lėkdams, pradėjo atsigrįžtie – jau jis netur ką mest. Mato, kad jau bėda, – Jonas išsipjovė savo blauzdos ir inmetė jam in gerklę. No tos mėsos paukštis aukštyn pasikėlė, išlėkė in pievas ir nusileido žemyn. Klausia Mogolius:
– Kokios tu mā mėsos paskiausia padavei?
Sako:
– Aš nupjoviau no savo kojų.
Jonui karaliūnui skauda kojos – negali paait. Klausia paukštis Mogolius:
– Kodėl tu šlubas?
Sako:
– Man dabar skauda kojas.
Sako:
– Parodyk.
Jonas karaliūnas parodė. O paukštis atsikrankštęs kaip spjovė – prilipo jo paties mėsa, ir tuo išgijo. Tas paukštis nuvedė Joną karaliūną in tą miestą, kur gyveno toj merga, pas tokią bobą, kuri saugoja tos mergos dvarą. Sako toj boba:
– Jonai karaliūnai, tu gulk atsilsėk, o kaip muš varpai in bažnyčią, tai ais toj merga, tai aš tave pabudysu.
Anryt jau ėmė zvanyt – toj boba ėmė Joną karaliūną budyt. Bet nieko negalėjo pabudyt. Kada pradėjo zvanyt priešpiet in bažnyčią, tuo ta boba pradėjo Joną mušt, kuom sugriebdama, – tep jau pabudino. Sako:
– Kelk: jau tavo merga nuvė in bažnyčią!
Jonas tuo stojo, apsiprausė, apsirengė, nuvėjęs in bažnyčią, pasimeldė, paskui pasikloniojo tai neišpasakytai grožybei ir atsisto greta.
Po viskam išėjo jiedu iš bažnyčios, žiūri – an marių atplaukia laivas. Iš to laivo išlipo dvylika karžygių. Atėjo prie Jono, pradėjo iš jo juoktis:
– Ak tu kaimiška beždžionka, ar tau tinka tokia graži pana?! Tu jos galo piršto nevertas!
Užpyko Jonas karaliūnas an jų, mosterė ranka – tuo stojo ūlyčia su visom grožybėm. Mosterė kita ranka – tuo viskas prapuolė, ir tie dvylika vyrų sykiu. Pamatė toj merga, kad jis tokius dyvus padarė, – tuo ji pajėmė už rankos, nuvedus in pakajus, pavalgydino. Gerai atsilsėjo – išvažiau in savo tėvo karalystę. Važiavo jiedu, važiavo, sustojo vienoj vietoj atsilsėt. Toj jo merga užmigo, o Jonas karaliūnas ją saugojo miegančią. Ale jis pats nuilsęs užsimanė pasilsėt. Pabudino savo mergą, o pats atsigulė ir kietai užmigo. In tąsyk atlėkė nemarus karalius ir nunešė ją in savo karalystę.
Pabudo Jonas karaliūnas – jau jis tik vienas. Apsiverkė karčiai ir vėl išė ieškot savo mylimos mergos. Ėjo ėjo ilgai trumpai, atėjo jis in karalystę to nemaringo karaliaus. Užėjo pas vieną bobą in stubelę netoli karaliaus dvaro pernakvot. Sako toj boba:
– Kodėl, Jonai karaliūnai, teip šiandie nelinksmas?
– Ką aš būsu linksmas... – Jis jai papasakojo visą savo praeitį. Ale toj boba sako:
– Tavo merga yra čia. Ale jis nemarus, jį nieks negali užmuštie.
– Aš kad nors galėčia pamatyt savo mergą.
– Šiandie gulk atsilsėk, rytoj jis išeis an vainos, tai galėsi ją pamatytie.
Anryt nemarus karalius – per vartus, o Jonas karaliūnas – in vartus. Stojo prie vartų ir ėmė barškyt. Išgirdo toj jo merga, kad kas barškina, – ji nuvėjus atidarė duris. O kad atvėrė, pamatė savo mylimą. Tuo pajėmė už rankos, nusivedė in pakajus, gerai pamylėjo, ir meiliai jiedu pakalbėjo. Potam sako Jonas karaliūnas:
– Kaip jis pareis, tai tu jo paklausk, kur jo smertis.
Ir tuo atsisveikino ir išė. Kaip tik Jonas karaliūnas – no dvaro, anas nemarusis – an dvaro. Atėjęs in pakajų, sako:
– Kas čia smirda žmogiena? Turbūt čia buvo Jonas karaliūnas...
Sako:
– Lekioji po žmones, tai tau ir smirda žmogiena.
– Tu mā nekalbėk: čia buvo Jonas karaliūnas!
Sako:
– Joną karaliūną jau seniai kur girios žvėrys sudraskė.
Pradėjo valgyt – toj pana sako jam:
– Pasakyk tu man, kur tavo smertis, kad tave niekas negali užmuštie?
– Kam tai reikia žinot? Mano smertis ana kampe šluotoj surišta.
Anryt kaip tik spėjo nemarus karalius išeit an vainos, tep tuo Jonas karaliūnas – pas tą paną. Tuo pajėmė tą šluotą ir visą apauksau. Jiedu gerai pabaliavojo. Ką tik spėjo Jonas karaliūnas no dvaro, anas parlėkė an dvaro. Sako:
– Kas čia smirda žmogiena?
– Kas čia tau smirdės... Mažu kur žmogų sudraskei, tai tau ir smirda.
Mislia toliau:
– Ale, – sako, – čia turbūt buvo Jonas karaliūnas.
– Ko jis čia bus!.. Jau Jono mažu ir kaulų nėra.
Pamatė, kad teip žiba šluota:
– N’o kas ten tą šluotą teip nuauksino?
Sako toj pana – sako jam:
– Aš tave myliu. O kaip tavo ten smertis, tai aš ir tą šluotą apauksinau.
– Ei tu kvaile, aš tau tyčia sakiau. Mano smertis ana anam aržuoliniam kelme užkavota.
Pernakvojęs anryt išė in vainą tas nemarusis, o Jonas karaliūnas tuo atėjęs visą tą kelmą apauksau. Pabaliavojo jis gerai, ir kaip tik spėjo išeit Jonas, tuo parlėkė ans nemarusis. Kaip tik atėjo in pakajus, sako:
– Jau aš jaučiu, kad čia buvo Jonas karaliūnas.
O pana sako:
– Aš tau sakau, kad jau Joną karaliūną seniai žvėrys sudraskė.
Bevalgydams pamatė per langą, kad kas ten šviesu. Žiūri, kad visas kelmas auksuotas.
– N’o kas tą kelmą apauksavo?
O pana sako:
– Aš tave myliu, o kad tavo smertis kelme, tai ir kelmą myliu, net paauksavau.
– Tu kvaila... Aš tau tyčia sakiau. Mano smertis kiaušiny, o tas kiaušinis anty, o ta antis karvėj, o ta karvė plaukioja an marių.
Anryt kaip tik išlėkė tas nemaris, tuo Jonas karalaitis vėl pas tą paną. Toj pana davė jam maisto an kelio ir papasakojo, kur jo smertis. O Jonas karaliūnas tuo išsirengė in kelionę tos karvės ieškot. Pajėmė muškietą aidams. Beaidams pamatė arelį lekiant. Jis jį pamierau šaut – tas arelis prašnekėjo, sako:
– Tu mane nešauk – aš tau galiu būt pagelboj.
Aina toliau – patiko mešką. Jis ją pamierau šaut – toj meška prakalbėjo:
– Jonai karaliūnai, tu mane nešauk – aš tau galiu būt pamačy.
Aina toliau, priėjo marias. Jau jis maistą pabaigė, jau valgyt nori. Rado pamarėj an kranto lydeką voliojantes. Sako: „Šitos lydekos jau dabar tik užvalgysu“. Prašnekėjo lydeka, sako:
– Tu mane nevalgyk. Geriau tu mane, pajėmęs už vuodegos, inmesk in vandenį – aš tau galiu būtie didelėj pamačy.
Jonas karaliūnas pajėmęs tą lydeką inmetė in marias. Aina toliau pamariu – susyk išsiliejo vanduo iš marių. Jonas karaliūnas – bėgt prieš kalną, o vanduo vis kaip tik jo nepagauna. Toliau jis rado stovint medį. Tai jis in tą medį insilipo. Ne po ilgam jau vanduo sugrįžo in marias, pasirodė pakraščiai sausi, ir tuomsyk išėjo iš marių karvė. Nežinia iš kur atsirado meška. Tuo ta meška tą karvę pagriebus perplėšė. Kaip tik pusiau perplėšė, tuo iš karvės išlėkė antis. Kažin iš kur atlėkė arelis, tą antį perplėšė. Toj antis kiaušinį išmetė in marias. Tuo toj lydeka pagriebė tą kiaušinį, išnešė ir padavė Jonui karaliūnui. Karaliūnas tą kiaušinį užsidėjo už ančio ir parkeliau pas nemarį karalių. Atėjęs pas jį, jam rodydams tą kiaušinį, sako:
– O kas čia?
Tuo tą kiaušinį perdė iš rankos in ranką – tą nemarį tuo metė iš kampo in kampą. Nenorėjo Jonas karaliūnas jį ilgiau mūčyt – tą kiaušinį sutrynė, ir tas nemaris išvirto negyvas. Tuo Jonas karaliūnas pajėmė aukso karietą, pakinkė šešetą arklių ir išvažiau in savo tėvo dvarą. O kad privažiau prie tėvo rubežiaus, pasiuntė bėgūną su gromata pas tėvą, kad aitų pasitikt savo sūnaus Jono karaliūno. Tėvas ir akis pastatęs skaitė gromatą:
– N’o kad, – sako, – no manęs tik devynių dienų išjo...
Ten jiem bešnekant, jau ir jis parvažiau. Tėvas iš džiaugsmo išbėgo an gonkų, tuo prisakė in būbnus mušt, in trūbas trūbyt. Pas karalius nė alus daryt, nė šnapsas varyt, – tuo tą pačią dieną padarė veseilią ir susivinčiavo. Ir laimingai karaliau su savo pačia ikismert.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/01/pasaka-pie-jona-karaliuna/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button