Pasaka apie karaliaus sūnų


Pasakos

Vie­nas ka­ra­liaus sūnus, iš­gel­bė­jęs sa­vo mo­ti­ną iš mū­ro, kur ji už­da­ry­ta bu­vo, pa­bė­go su jąj nog sa­vo tė­vo. Pri­ėjo di­de­lę gi­rią. Ai­nant – su­te­mė. Jis, in­si­li­pęs in me­dį, pa­ma­tė kur toli ži­bu­rį. Ten­ link at­ėję, ra­do žmog­žu­džių na­mus. Žmog­žu­džiams na­mon par­ėjus, jis juos, už­nuo­dy­tais bly­nais, ku­riuos pa­si­ėmęs tu­rė­jo, pa­vai­ši­nęs, nu­žu­dė. Li­kę to­kiu būdu žmog­žu­džių na­muo­se, gy­ve­no jie drau­ge su jų gy­va mo­ma. „Ale ji­em no­bo­du! Pa­ė­męs muš­kie­tą, nu­ė­jo in gi­rią ant me­džiok­lės. Me­džio­ja. Žiūri – at­bė­ga le­vas. Jis to le­vo nu­si­gan­do. Mie­ruo­ja jį šaut. Le­vas pra­šne­kė­jo, sa­ko:
– Nešauk tu ma­ne, aš tau bū­su ka­da pa­gel­bon, jei tau ka­da reik­tų pa­gel­bos. Te tau ši­tą dūde­lę, tu tik už­dūduok, tai su­bėgs vi­so­ki žvėrys ir su­dras­kys – ta­ve at­gins.
Ir pa­da­vė jam va­rio dūde­lę.
Par­ėjo na­mon, jo mo­ti­na klau­sia:
– N’o ką, ar nie­ko nenu­šo­vei?
– Nie­ko.
Ki­tą die­ną vėl jis iš­ėjo in gi­rią. Pa­ti­ko meš­ką, no­rė­jo šaut. Vėl ta meš­ka pra­šne­kė­jo, sa­ko:
– Ne­šauk, ka­ra­liūnai, ma­nęs – aš tau ga­liu būt pa­gel­boj. Jei tau reik­tų ką at­gaivint, tai tik ši­tąj dūdu­te pa­dūduok – su­bėgs vi­si žvė­rys, tai tu pa­melžk vi­sų pie­no, pa­tepk ne­gy­vą – at­gis. Te tau ši­tą dūdu­tę.
Pa­rė­jo na­mon, pa­sa­kė sa­vo mo­ti­nai, kad su tąj dūde­le teip ga­li pa­da­ryt.
Ant ry­to­jaus iš­ėjo jis vėl in gi­rią, o ta jo mo­ti­na su tąj žmog­žu­džių mo­ti­na pra­dė­jo šne­kė­tis, kad būk tai sa­kė ma­no sūnus, kad su ši­tąj dūdu­te už­dūduot, tai su­bėg­tų vi­so­ki žvėrys, tuos žvė­ris imt melžt, o tuo pie­nu pa­tept ne­gy­vą žmo­gų, tai at­gy­ja. Toj žmog­žu­džių mo­ma tuo­jaus, nu­grie­bus tą dūdu­tę, kaip už­dūda­vo – su­bė­go žvėrys. Ji tuos žvė­ris ėmė melžt, pri­mel­žė pie­no, ėmus skle­pe tuos sa­vo sūnus tep­tie – tie vi­si at­gi­jo!
Da­bar jau lau­kia tie vi­si žmog­žu­džiai to ka­raliūno par­ei­nant iš gi­rios. Par­ei­na jis – jau jie jį už­muš. O jis sa­ko jiems:
– Kad ir už­mu­ši­te, ale da­leis­kit man dar nors pa­si­mels­tie.
– Na, tai ga­li mels­tis.
– Aš no­rė­čiau po gry­nu dan­gum.
– Na, tai aik lau­kan ir mels­kis.
O jau jį sau­go­ja, kad nepa­bėg­tų. Ale jis at­si­mi­nė, kad jis tu­ri tą dūde­lę, kur ga­vo no le­vo. Jis ten be­si­mels­dams už­dūda­vo – tuo­jaus su­bė­go dau­gy­bių dau­gy­bė vi­so­kių žvė­rių, jau jį ap­sto­jo – tie jau prie jo pri­ai­tie ne­ga­li! Tie žmog­žu­džiai ėmė tuos žvė­ris ka­pot. Tie žvėrys kaip inir­šo – su­dras­kė vi­są dvy­li­ką tų žmog­žu­džių! O jis, li­kęs ap­gin­tas no mir­ties, tuo­jaus iš­si­trau­kęs sa­vo ka­ra­liš­ką kar­dą iš makš­tų, nu­kir­to tai bo­bai gal­vą, o sa­vo mo­ti­ną nekir­to – pa­li­ko te­nai gy­ven­tie, o pats, at­si­ėmęs aną dūde­lę, iš­ėjo. Ėjo ėjo, teip jau iš­ėjo iš gi­rios, už­gi­ryj ra­do jau ki­tą ka­ra­lys­tę.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/02/pasaka-apie-karaliaus-sunu/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button