Lietuviupasakos.lt

Vie­ną kar­tą, ka­ra­lie­nei so­de su vai­kais be­vaikš­ti­nė­jant, iš­ti­ko vie­su­la ir nu­ne­šė ją. Su­va­žia­vo vi­si ka­ra­liai ir nu­ta­rė, kad vai­kai ai­tų jos ieš­ko­ti. Iš­ėjo. Ėjo ėjo, da­ė­jo to­kį kal­ną, kad nie­kaip nega­li per­eit. Ale vaikš­čio­jo jie apė tą kal­ną apė tris die­nas. Ale jau­niau­sias ra­do va­na­go na­gus. Už­li­po an kal­no su tais na­gu­čiais. Ji­sai pas­kui pa­da­vė bro­liams, ir vi­si už­li­po.
– Tai dar, – sa­ko tas jau­niau­sias, – jūs čia pa­bū­kit ant kal­no, o aš ai­siu ieš­kot.
Ir ai­na ieš­kot. Ale jis ėjo to­li, da­ė­jo to­kį šal­tį bai­sų – ką tik gy­vas išė. Ale pas­kui jis nu­li­po no to kal­no. Ėjo ėjo, da­ė­jo to­kį karš­tį bai­sų – kaip tik išė. Ale pas­kui kad daė smar­vę, kad, už­si­ė­męs no­sį, pus­gy­vis vos išė. Teip dar to­liau be­ai­da­mas ra­do dva­rą, kur no to­kios pa­nos su­ži­no­jo, kad dar ki­ta­me dva­re jam ki­ta pa­na pa­sa­ky­sian­ti, kur jo mo­ti­na gy­ve­na. Ant­ro­ji pa­na jam iš­pa­sa­ko­jo, sa­ko:
– Kaip nu­vei­si, tai ra­si du­ris ir du le­vu, ir sto­vi ba­li­ja vy­no ir kau­šas. Tai, – sa­ko, – pa­kau­šiu du­ris už­da­ryk, o kak­ta atda­ryk. Ir bus dvy­li­ka du­rų ir prie kož­nų du­rų – le­vai, tai vi­sus pa­gir­dy­si. Ir žiūrėk, kad neat­si­grįž­tai...
Iš čion iš­ėjęs, ji­sai ėjo ėjo, da­jė­jo tą dva­rą, tai tu­vai* ra­do du­ris ir le­vus. Jis jiem pa­da­vė kau­šą vy­no, du­ris kak­ta at­si­da­rė, pa­kau­šiu už­da­rė. Pas­kui per dvy­li­ką du­rų ėjo ir tei­po­gi vi­sur teip pa­da­rė, kaip jam sa­ky­ta bu­vo, ir at­ra­do sa­vo mo­ti­ną, su ku­rios pa­gel­ba jis kar­du nu­kir­to gal­vą tam sma­kui. Pas­kui vi­sai dvy­li­kai le­vų nu­kir­to gal­vas, pa­ke­liui pa­si­ė­mė drau­ge tied­vi pa­ni. At­ėję pas tą kal­ną, kur bu­vo jo bro­liai li­kę, su tais na­gu­čiais už­li­po ant jo ir vi­si su­grį­žo in sa­vo tė­vo dva­rą.