Lietuviupasakos.lt

Vie­nas ka­ra­liū­nas be­ai­da­mas pa­ma­tė vi­du­ryje lau­kų žvė­rių pul­ką. Bu­vo tai le­vas, meš­ka, vil­kas, are­lis ir skruzdė­lė. No­rė­jo pa­si­da­lyti už­muš­tą jau­tį, bet jo­kiu bū­du nega­lė­jo įsteng­ti. Le­vas, pa­ma­tęs pri­siar­ti­nan­tį ke­lei­vį, lie­pė su­sto­ti. Ka­ra­liū­nas, pa­ma­tęs pri­siar­ti­nan­tį žvė­rių bū­rį, iš­si­trau­kė kar­dą, misly­da­mas gin­tis, bet le­vas, pa­ži­nęs, kad ke­lei­vis yra aukš­to gi­mi­mo, ėmė pra­šyt, idant jiems pa­da­ly­tų jau­tį. Ta­da ka­ra­liū­nas, iš­si­trau­kęs kar­dą, pra­dė­jo dar­bą. Le­vui at­kir­to pirma­ga­lį:

– Tu, – sa­ko, – esi drūtas su­tvė­ri­mas, tai jau­čio pir­ma­ga­ly­je ran­da­si dau­gel svei­ka­tos.
Meš­kai – nu­gar­kau­lį (strė­nas):
– Tu, – gir­di, – vi­sa­dos, už­šo­kus ant pe­čių, mėgs­ti čiulp­ti krau­ją.
Vil­kui – ger­klę:
– Tu vi­sa­dos pir­miaus gri­e­bi už spran­do.
Are­liui – žar­nas:
– Tu, – gir­di, – už­si­ne­šęs ant me­džio, be­mas­tuo­si per die­nų die­nas.
Skruzdė­lei ati­da­vė gal­vą:
– Tu ma­ža žmo­na, tai po šiais ka­ma­ru­kes be­lan­džiosi.
Vi­siems žvė­rims pa­skir­tos jau­čio da­lys la­bai pa­ti­ko. Da­bar le­vas at­si­lie­pė:
– Jis mums ge­rai pa­da­rė, tai ir mes jam pri­va­lo­me ge­ro pa­da­ry­ti.
Tuo­jaus vi­sos žvė­rys iš­si­pe­šė šers­ties, are­lys – plunks­nų, o skruzdė­lė, netu­rė­da­ma ką duot, iš­si­lau­žė ko­ją:
– Aš, – sa­ko, – po ka­ma­rai­tes ir šlu­ba ga­lė­siu vaikš­čio­ti...