Pasaka apie karaliūną Joną ir jo seserį


Pasakos

Se­nuo­se am­žiuo­se gy­ve­no viens ka­ra­lius, kur­sai, pir­ma­jai pa­čiai mi­rus, ve­dė ki­tą. Mo­če­ka, sve­ti­mų vai­kų nemy­lė­da­ma, kar­tą, ka­ra­liui kur iš­va­žia­vus, pa­ri­to auk­so obuo­lį ir lie­pė jau­niems ka­ra­liaus vai­kams pa­gaut. Abu­du, bro­lis ir se­suo, vi­jo tą obuo­lė­lį ir ne­si­ju­to, kaip vi­du­rin gi­rios at­bė­go. Obuo­lė­lis iš akių iš­ny­ko, o jau gi­rioj pra­dė­jo būt tam­su.Teip gi­rioj pa­kly­dę ir su­pra­tę, ant ko juos mo­če­ka at­ve­dė, jie ten ir li­ko.
Ka­ra­liū­nas Jo­nas, me­din in­li­pęs, pa­ma­tė kur to­li ži­bu­rį, ir, su se­se­ria nu­ė­ję ten ­link, ra­do pui­kų pa­lo­cių, ku­ria­me gy­ve­no dvy­li­ka žmog­žu­džių, ir ap­si­nak­vo­jo. Nak­ty­je, žmog­žu­džiams su­grį­žus, jis jiems, ver­dan­čiu alie­jum akis iš­šu­ti­nęs, kar­du vie­niems gal­vas nu­ka­po­jo, ki­tus gy­vus su­tie­sė in skle­pą ir už­da­rė.
Ant ry­to­jaus, ka­ra­liū­nui gi­rion me­džio­tų iš­ėjus, jo se­suo at­ra­ki­no du­ris ir iš­lei­do gy­vu li­ku­sį vy­riau­sį žmog­žu­dį, kur­sai ka­ra­lai­tei la­bai pa­ti­ko. Ka­dan­gi jis ma­tė, kad ka­ra­lai­tė la­bai prie jo pri­si­ri­šo, ėmė pra­šy­ti:
– Aš ga­lė­tau, – sa­ko, – iš­gyt, tik rei­kė­tų vi­sų žvė­rių pie­no, o su­vi­ri­nus su­tept su taj mos­čia, o tuo­jaus būtų man svei­ka. Tu in­si­mesk li­goj ir, pra­de­dant no vo­ve­ri­es iki le­vės, pra­šyk, kad jis tau pie­no pa­rū­pin­tų.
Tuo tar­pu ka­ra­lai­tis su­grį­žo ir ra­do jau se­se­rį sun­kiai ser­gant. Iš­gir­dęs, ko­kių jai vais­tų rei­kė­tų, jis, šau­dyk­lą ant pe­čių už­si­dė­jęs, iš­ėjo tuo­jaus in gi­rią ir, vo­ve­rę iš­vy­dęs, no­rė­jo šaut. Vo­ve­rė da­vė jam pie­no ir pri­ža­dė­jo vie­ną vai­ką už­au­gi­nus at­siųst. Ka­ra­lai­tis ėjo dau­giau žvė­re­lių ieš­kot ir in trum­pą lai­ką no vi­sų žvė­rių ap­tu­rė­jo pie­no, ir kiek­vie­na žvė­rių jam pri­ža­dė­jo po vai­ką, ka­da rei­ka­lin­ga, o le­vė ir da­vė jam trū­biu­kę ir pra­ta­rė:
– Kai rei­ka­lau­si no mūsų pa­gel­bos, tai su­trū­by­si tris sy­kius, o mūsų vi­sų žvė­re­lių vai­kai pri­bus ant pa­gel­bos.
Ka­ra­lai­tis su­grį­žo pas sa­vo ne­do­rą se­se­rį, par­ne­šė jai žvė­rių pie­no, bet jau ra­do ją pa­si­tai­siu­sią. Ka­da ji­sai pa­val­gęs iš­ėjo vėl in gi­rią, se­suo su tuom žmog­žu­džiu iš­vi­ri­no žvė­rių pie­ną ir at­šal­dę su­te­pė jam akis – tos jo akys ir iš­gi­jo. Pas­kui su tąj mos­čia su­te­pė žmog­žu­dis sa­vo bro­lius, ir tie vi­si at­gi­jo.
Par­ei­na ka­ra­lai­tis na­mon – žmog­žu­džiai jį ap­spi­to ir jau ren­gia­si jį nu­žu­dyt. Ji­sai kaip tik pūs­te­rė­jo trissyk in tą no le­vės­ gau­tą trū­biu­kę – pa­lo­cius su­dre­bė­jo, ir in­šo­ko meš­ka per lan­gą ir du­ris ati­da­rė. In­bė­go le­vas ir ki­tos žvėrys ir tų žmog­žu­džių ir kau­lus su­tru­pi­no. No­rė­jo žvėrys ir tą jo se­se­rį su­dras­kyt, bet jis ne­da­vė. Jis ją len­ciū­gu prie sie­nos pri­ra­ki­no ir pa­dė­jo du tuš­čiu ka­ti­lu: po de­ši­nei – sa­vo, o po kai­rei – žmog­žu­džių va­do, ir pa­dė­jo po sa­vo ka­ti­lu aša­ki­nės duo­nos, o pas žmog­žu­džio – žir­no­jų ir pa­sa­kė:
– Už ke­lių me­tų aš at­ei­su pa­žiūrėt, kat­ro ka­ti­las bus pil­nes­nis aša­rų.
Pats iš­ėjo to­lyn in svie­tą. Nu­ė­jo in to­kį ka­ra­liaus mies­tą, kur ka­ra­lai­tė tu­rė­jo būt ata­duo­ta sma­kui. Jis nu­ė­jęs pa­ma­rėn, kur lau­kia­ma bu­vo sma­ko iš­len­dant, su sa­vo žvė­ri­mis sto­jo su de­vyn­gal­viu ko­von. Le­vas stvė­rė sma­ką už šo­no, tig­ras – už ki­to, meš­ka – už uo­de­gos, ki­ti puo­lė­si ant spran­do, o ka­ra­lai­tis su kar­du gal­vas nu­ka­po­jo. To­kį sun­kų dar­bą at­li­kę, jie vi­si at­si­gu­lė pail­sėt ir už­mi­go. Tuo tar­pu ka­ra­liaus ve­žė­jas, at­va­žia­vęs pa­žiūrėt, kas at­si­ti­ko, pa­ė­mė to ka­ra­liaus iš­gel­bė­tą­ją duk­te­rį, o tam mie­gan­čiam ka­ra­lai­čiui kar­du gal­vą nu­kir­to.
Pa­bu­do le­vas ir, pa­ma­tęs sa­vo po­ną ne­gy­vą, su­ri­ko:
– Kel­ki­tės: mūsų po­nas ne­gy­vas!
Šo­ko vi­si ir gai­la­vo sa­vo po­no. Ta­rė le­vas:
– Bėk, vo­ve­re, at­nešk – li­ko ant lan­go žmog­žu­džių pa­lo­ciuj mos­ties, ką žmog­žu­džius at­gy­dė.
Vo­ve­rė at­sa­kė:
– Vieš­pa­tie ka­ra­liau, aš ne­grai­ta.
Siun­tė zui­kį – zui­kis bai­lus. Siun­tė la­pę – toj bi­jo šu­nų. Siun­tė vilką – bi­jo šū­vių. Siun­tė meš­ką – toj pa­si­rai­to­jo pan­če­kas ir tri­mi­gai at­ne­šė – su­te­pė ir at­gi­jo.
– Tai tik sal­džiai mie­go­jau, – sa­kė ka­ra­lai­tis.
Le­vas at­sa­kė:
– Mie­go­jai.. Žiūrėk, kiek krau­jų iš­bė­go.
Ir pa­pa­sa­ko­jo jam at­si­ti­ki­mą. No le­vo pa­ty­ręs, kad ka­ra­liaus ve­žė­jas jau ren­gią­sis jo­jo iš­gel­bė­tą­ją vest pa­ną, jis su sa­vo žvė­ri­mi nu­ė­jo to ka­ra­liaus dva­ran in ves­tu­ves. Ka­ra­liaus ­pa­lo­ciun at­ėjęs, jis lie­pė meš­kai pa­šokt ir, ga­vęs už tai su nuo­te­ka iš vie­nos kup­kos vy­no iš­gert, pa­si­nau­do­jo iš to, kad jį ka­ra­lai­tė pa­žin­tų, ir pas­kui jis ją ve­dė.
Po ves­tu­vių neil­gai tru­kus at­si­ti­ko, kad ka­ra­lai­tis Jo­nas mie­go­da­mas už­sprin­go ir nu­mi­rė. Iš­mū­ri­jo skle­pą ir ten jį pa­dė­jo, o jo žvė­re­liai, nak­ties su­lau­kę, iš­dras­kė skle­pą, ir meš­ka iš­ėmė, o vi­si žiūrė­da­mi gai­la­vo sa­vo po­no. Ka­da in­si­die­ni­jo, pa­ma­tė ka­ra­lius, kad žvė­re­liai vi­si sto­vi apė gra­bą. Pa­lie­pė iš­kast duo­bę. Ka­da bu­vo duo­bė ga­ta­va, ten jau­no ka­ra­liaus kū­ną pa­ka­sė ir ak­me­nis ant ka­po už­ri­to. Bet nak­čia žvė­re­liai iš­si­ka­sė. Ta­da in­kė­lė gra­bą su kū­nu in sto­rą me­dį2 – o tik vir­šū­nėj bu­vo ke­lios ša­kos, – ten da­bar pa­dė­jo nu­mi­ru­sį ka­ra­lių.
At­ėjo nak­tis. Žvė­re­liai su­ėjo pas me­dį, kur jų po­nas pa­dė­tas, ro­da­vo­jo­si, kaip išimt, ir lie­pė vo­ve­rei lipt ir išimt. Toj in­li­pu­si ne­pa­jie­gė nu­mest gra­bo. Vo­ve­rė iš­li­po, o meš­ka sliuo­gė ir das­liuo­gė ne­to­li gra­bo, o vir­šuj nega­lė­jo už­si­gaut, tai vie­na pir­mu­ti­ne le­te­na ap­si­ka­bi­no me­dį, o ki­ta kaip da­vė in ga­lą gra­bo – tas kaip puo­lė, o kniūps­čias, – at­si­krė­tė tas dan­tys, ku­riuom bu­vo už­sprin­gęs ka­ra­lai­tis, ir at­gi­jo.
Na­mon, in ka­ra­liaus dva­rą vi­siems su­grį­žus, le­vas lie­pė sa­ve kirst kar­du, bet ka­ra­lai­tis at­sa­kė:
– Kaip ga­liu kirst? Man tiek ge­ro pa­da­rei: du sy­kiu iš ka­pų pri­kė­lei, o aš ga­lė­čia tau mir­tį da­ryt! Jei­gu teip pa­da­ry­tau, tai bū­čia ne­do­riau­sias žmo­gus ant svie­to...
Le­vas vėl pra­šė, kad kirs­tų – o jis neno­rė­jo. Ta­rė le­vas:
– Jei­gu tu ma­ne ne­ker­ti, iš ma­no skū­ros neiš­ne­ri, tai aš tau da­bar mir­tį pa­da­rau...
Ėmė ka­ra­lius kar­dą, kir­to le­vą, o iš le­vo sto­jo mi­nis­te­ris. Pas­kui kir­to meš­ką – sto­jo ant­ras mi­nis­te­ris, vil­kas – ka­sie­rius, la­pė – ve­žė­ja, zui­kis – le­ko­jus, vo­ve­rė – pa­ka­jau­ka, o da ki­ti di­des­ni žvė­riai bu­vo jo ro­di­nin­kai. Da­bar iš ­nau­jo kė­lė puo­tas, ir jau­nos ka­ra­lie­nės bu­vo di­dis džiaugs­mas, o su jąj vi­si links­my­bė­mis da­li­jo­si.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/02/pasaka-apie-karaliuna-jona-ir-jo-seseri/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button