Lietuviupasakos.lt

Vie­nas sūnus, ati­tar­na­vęs ka­ru­me­nė­je dvidešimt penkis me­tus, su­grį­žęs na­mon, ra­do tė­vą mi­ru­sį, o mo­ti­ną gy­ve­nant su žmog­žu­džiais, ku­rie veik pa­si­ry­žo jį nu­žu­dyt. Jie pa­mo­ki­no, kad moti­na ap­si­mes­tų li­ga ir siuns­tų jį vais­tų par­nešt vil­kės, meš­kės, le­vės pie­no. Sūnus, su muš­kie­ta gi­rion iš­ėjęs ant me­džiok­lės, su­tin­ka tais žvė­ris, nor nu­šaut – tos jam duo­da pie­no ir po trū­be­lę, ant ku­rių už­trū­bi­jus, jos pri­ža­da at­eit jam pa­tar­nau­tie. Mo­ti­na, jau ne­va nog to pie­no pa­svei­kus, siun­čia jį žmog­žu­džių dva­ran obuo­lių par­neš­tų. O tas dva­ras bu­vo ap­sup­tas tri­mis sie­no­mis: ge­le­ži­ne, si­dab­ri­ne ir auk­si­ne. Su kumš­čia dva­ro var­tus iš­grio­vęs, jis dva­ran inė­jęs ir so­de obuo­lių pa­si­skynė. Pa­ma­tęs iš­lauž­tus var­tus, žmog­žu­džių viens, ge­le­žia ap­si­ren­gęs, iš­ėjo pa­žiūrėt. Žmo­gus, jį pa­ma­tęs, tuo­jaus už­trū­bi­jo, ir at­bė­go vil­kai, meš­kos ir le­vai ir ap­sto­jo jį. Žmog­žu­džiui pri­siar­ti­nant, jį tuoj vil­kai su­dras­kė. Ki­tą at­ei­nant – meš­kos, tre­čią – le­vai. Tuom tar­pu tas žmo­gus iš iš­gąs­ties gu­lė­jo ap­mi­ręs. Ko­vai pa­si­bai­gus, le­vas jį pa­glos­tė, ir šits at­gi­jo. Ta­da jis ati­da­vė vil­kams, meškoms ir le­vams trū­be­les, ke­lia­vo na­mon ir par­ne­šė mo­ti­nai rei­ka­lau­tų obuo­lių.