Lietuviupasakos.lt

Vie­ną kar­tą le­vas, su­ti­kęs žir­gą, gy­rė jį, kad anas esąs stip­rus. Žir­gas pa­si­juok­da­mas ta­rė:
– Koks ten ka­ti­nas ma­ne nie­ki­na?.. Jei aš spir­siu int ak­me­nį, tai ug­nis pa­si­ro­dys!
– Vis­kas ga­li būti, – at­mur­mė­jo le­vas. – Bet­ jei aš spau­siu ak­me­nį, tai anas šla­pias pa­liks.
Ir iš tik­ro teip anas stip­riai ak­me­nį spau­dė, kad anas šla­pias pa­li­ko. Bet in tą šla­pią ak­me­nį kad žir­gas spy­rė – pri­bė­rė su ug­nies ki­birkš­tė­mis le­vo akis.
– Ar­kly, tu tu­ri daug spė­kos!
Le­vas nu­si­vil­ko vai­to­da­mas, bet pa­ke­liui su­ti­kęs vil­ką už­klau­sė:
– Va­gi­liau, ko tu la­biau­siai bi­jai?
– Žmo­gaus!
– Argi gal būti?.. Aš la­biau­siai bi­jau žir­go.
– Tai tik juo­kai! – vil­kas pa­si­juo­kė. – Man nuo to skar­ma­lo vi­sai nė­ra bai­mės!
– Tai tu, paukš­ty­ti, gal neėsi nė­maž žir­go ma­tęs... Lipk ant kal­no – aš tau jį pa­ro­dy­siu.
Nu­ė­jo ant kal­no. Le­vas, pa­ė­męs vil­ką per pu­sę, pa­kė­lė jį aukš­tyn, ro­dy­da­mas, kaip anas ėdė. Bet kel­da­mas su­spau­dė vil­ką teip stip­riai, kad ne­ba­gas tuo­jaus gal­vą nu­lei­do, ir bu­vo jau po jo, ne­be­ga­lė­jo nei žo­džio iš­tar­ti.