Pasaka apie levaitį, kalnavertį ir šamaūsį


Pasakos

Kartą išėjo motina su dukteria in girią grybaut. Begrybaudamos jos persiskyrė. Duktė, aidama tolyn, sutiko tokį didelį levą. Levas ir kalbina merginą:
– Ar aisi už manęs?
– Kaip aš už tavęs aisiu – tu levas.
– Kad tu neisi už manęs, aš tave prarysiu.
– Kad jau nori mane praryt, tai jau aisiu.
Ir nuėjo su levu girios gilumon in tokį urvą.
Motina apsižiūrėjus ieškojo dukters, ale, niekur neradus, baisiai gailėjosi: „Tai dukrelė kur dingo, žvėrių sudraskyta!..“ Ale ką darys – ir ta nuėjo sau namon.
Duktė su levu pragyveno metus ar daugiau, susilaukė sūnų. Laukan iš urvo maisto parsinešt išeidamas, tas levas, būdavo, visados užverčia duris dideliu akmeniu, kurio ta mergina nė pajudintie negalėjo. Vaikui kiek paaugus, kartą jis ir sako, tėvui laukan išėjus:
– Mama, ar mes čia jau vis ir būsime šitame urve? Išeikime.
– Kaip tu, vaikeli išeisi, kad toks akmuo užristas...
– Jį pirščiuku nurisčiau.
Kaip stūmė vienu pirštu – tas akmuo tik bumpt ir nusirito. Išėjo oran.
– Ale, vaikeli, – sako motina, – sutikęs mus levas tai ir sudraskys.
– Nebijok, mamyte: aš perplėšiu aržuolą, tai ir levą apgalėsiu.
Inlipo aržuolan, stvėrė už šakų – ėmė ir perplėšė nuo viršūnės iki šaknų. Atlekia tuo tarpu tas levas išsižiojęs. Tas vaikas kaip stvers levą, tai kaip bematant ir perplėšė.
Aina jiedu dabar su motina iš girios namon pas motinos tėvus. Tėvai labai džiaugėsi dukteriai sugrįžus, ale baisiai nekentė to Levaičio. Ką jam daryt? Aina jis sau ieškotis gyvenimo. Pakeliui beainant, susitinka su Kalnaverčiu.
– Kur aini? – klausia viens kito.
– Ainu naujo gyvenimo ieškot.
– Aiva drauge.
Aina. Beainant tolyn, susitinka Šamaūsį.
– Kur judu ainat? – klausia Šamaūsis.
– Ainam [naujo] gyvenimo ieškot.
– Ainam visi drauge.
Aina visi trys. Randa tokį dvarą: žmonių nėra, tik gyvulių ir viso labo pilna. Apsigyvenę apžiūrėjo viską. Pasipjovė jautį, radę katilą, verda. Liko gaspadoriaut Šamaūsis, o kitu du išėjo pasivaikščiot, pamedžiot girioje.
Beverdant mėsą, ateina toks apiplyšęs ubagas ilgabarzdis.
– Vaikeli, alkanas asiu. Duok šmotelį mėsos ir duonos – aš tavęs neužmiršiu.
Šamaūsis pavalgydino. Senis, apgraužęs plutą, tarytum netyčia ėmęs ir numetė duoną žemėn.
– Sūneli, paduok duoną.
Kaip tik Šamaūsis pasilenkė žemyn, tas ubagas, – o tai buvo velnias, – tik strakt jam ant pečių, sumalė gerai, išrėžė iš pečių tris diržus, pametęs jį, išėdė visą mėsą ir viralą, prišiko in katilą ir išėjo savais keliais.
Parėję namon Levaitis su Kalnaverčiu stebėjosi, kodėl pietūs dar nebuvo išvirta, bet Šamaūsis nieko jiems iš gėdos nesakė. Išsivirę pavalgė, pavalgę atsigulė.
Kitą dieną išėjo int laukus Levaitis su Šamaūsiu, pietus virti liko namie Kalnavertis. Valgiui jau išvirus, atėjo vėl tas pats ubagas, paprašė, papoteriavęs pas pečių, maisto ir, kaip ir vakarykščią dieną su Šamaūsiu, pasielgė ir su Kalnaverčiu: ir jam tris diržus išrėžęs, išėdė viską ir pridergė katilan.
Anuodu, iš girios parėję, vėl nerado pietų išvirta. Klausė, kodėl, ale šis nieko nesakė. Levaitis užkaitė antrusyk ugnį, ir, valgiui išvirus, visi pavalgė.
Trečią dieną namie liko Levaitis, o anuodu, išėję int girią, šnekasi, kaip rėš tas senis ir jam diržus. Jau pietūs beveik išvirę – atsibaladoja tas ubagas su ilga barzda. Atsisėdęs ant suolelio pas pečių, papoteriavo, papoteriavęs ir prašo ko nors užkąstie. Levaitis padavė jam šmotą mėsos, duonos kampą. Senis, apgraužęs plutą, tarytum iš netyčių dribt ir numetė žemėn.
– Sūneli, paduok duonutę: rankos dreba – ėmė ir nukrito žemėn.
Kaip tik Levaitis pasilenkė duonos paimtie – senis tik strakt jam ant kupros ir užšoko, jau rengiasi diržą rėžtie.
– A, tu nevidone, tai tu toks bjaurybė – palauk!
Tik capt rankomis už barzdos ir nusitraukė senį. Keliais užklupęs ant sprando, ėmė ir išrėžė jam tris diržus, pakabino juos ant gembės, o jį patį, sumušęs gerai, išvilko laukan, inplėšė netoli stovintį ant kiemo aržuolą, intspraudė jo barzdą medin ir palikęs nuėjo baigt pietų virtie. Pietūs tuojau ir išvirė. Prirengė viską kaip reikiant – štai pareina jau Šamaūsis su Kalnaverčiu.
– Tai jūs toki man prieteliai – jum tas senis diržus iš nugaros rėžė, o jūs man nieko nesakėta! Palaukit – aš jums parodysiu tą nevidoną.
Papietavę išeina laukan, kad jau pažiūrėtų, – ogi žiūri, kad nė to diedo, nė aržuolo jau nėra – išrautas, tik toje pat vietoje – gili skylė. Ką dabar darys? Nusikaldino jie tokį ilgą geležies lenciūgą, prisikabino tokį geležinį lopšį, kad gilyn inleidus.
– Na, vyrai, – sako Levaitis, – katras norite pirma lįsti?
– Tai jau mudu su Kalnaverčiu, – sako Šamaūsis, – matėme tą senį – leiskis jau tu pats jo ieškotie.
– Gerai. Kaip aš pakrutysiu lenciūgą, tai jūs traukite aukštyn.
Nuleido tą lopšį in skylę. Leidosi leidosi gilyn Levaitis, kad net jam nusibodo, kaip ilgai truko. Ale nusileido in kitą svietą. Aina jis, išlipęs iš to lopšio, tolyn – ogi taip gražu tenais, kad net miela žiūrėt! Užeina in tokį palocių, žiūri – audžia tokia graži merga tokias plonas drobes, kokių jis niekados nebuvo matęs. Paėmęs drauge su savimi tą paną ir nuvedęs pas tą lopšį, insodino ją, pajudino lenciūgą – Kalnavertis su Šamaūsiu ir ištraukė aukštyn.
Aina jis toliau – stovi kitas palocius. Užėjęs rado kitą, dar gražesnę paną audžiant tokius gražius aukso galionus. Išsivedęs ir šitą paną, pasodino lopšin – ir ištraukė ją aukštyn.
Aina dar toliau – randa trečiame, dar puikesniame palociuje tokią gražią mergą, kad negalima nė aprašyt, nė apsakytie. Jiji siuvo šilkais tokius gražius siuvinius, kokių kitur niekados nebuvo. Pasiėmęs ją drauge, aina jau Levaitis laukan. Ale žiūri – guli diedas pasislėpęs...
– Ogi čia kas per paukštis?
– Tai, – girdi, – mūsų diedukas su pašinu barzdoje.
– A, tai tas pabėgėlis – jo tai aš ir ieškau. Na, aiva, seni!
Aina visi trys. Nuėjo pas tą lopšį, insodino tą mergą – ir nugabeno ją aukštyn.
– Na, – sako, sėsk dabar tu, seni, tegul tave pamatys tie, ką an viršaus laukia.
Kalnavertis su Šamaūsiu traukė jį aukštyn, traukė, ale, pamatę senį su pašinu barzdoje, iš baimės kai paleido lenciūgus, tai lopšys, krisdamas žemyn, ir užmušė Levaitį, kurs apačioje laukė jo nusileidžiant. Guli dabar Levaičio kauleliai vėjų pučiami, močiutės neapraudoti...
Ale ganė savo gyvulius netoli no tos vietos toks piemenukas. Žiūri – kaulai. Pradėjo jis juos dėstyt vieną prie kito, vieną prie kito – ir sudėjo visus gražiai. O ten buvo toks vanagas. Piemenukas pasigavo jo vaiką ir norį jį nužudytie. Senis vanagas, pamatęs savo vaiką kankinamą, prižadėjo piemenukui parnešt gydomo ir gydančio vandenio, kad galėtų atgaivintie tuos kaulelius – ir parnešė. Kaip tik patepė vienu vandeniu – sugijo, apaugo mėsa, patepė kitu – Levaitis atgijo. Tarytum iš ilgo miego pabudęs, akis pratrynęs, sako:
– Vaje, tai tik saldžiai miegojau!
Dabar ką jis, nabagas, darys? Padėkavojo tam piemenukui už pagelbą ir aina, kur kojos neša. Aina aina tolyn, žiūro – aukštas didelis medis, o tame medyje – varnų lizdas. O tenai, būdavo, kasmet tokia ledų diena: užeina ledai, ir kas tik gyvas o negali pasislėpti, turi no tų ledų žūtie. Tai tas varnas niekad negalėdavo savo vaikų išsivest iš lizdo: išperės kiaušinius – užeina ledai ir išmuša viską. Inlipo tas levukas medin, žiūri – maži varnukai cypia, o jau debesys, juodas kai pragaras, vis artyn ir artyn atplaukia. Pradėjo ledai kristie. Jis, tuo nusivilkęs savo sermėgą, užklojo tuos varnukus. Ledai praėjo, ir liko varnukai sveiki.
Parlekia senis varnas, žiūro – vaikai sveiki, o žemiau lizdo tūno tas žmogus ant medžio šakos.
– Ką tu nori, kad aš tau duočia už tai, kad mano vaikus išgelbėjai no tų ledų?
– Nieko aš no tavęs nenoriu, – sako Levaitis. – Jei gali, išgelbėk mane iš šito požemio, išnešk mane in svietą.
– Gerai. Prirenk man kelionei tris bačkas varlių ir tris – druskos. Kaip aš, tave nešdamas, atsigrįšiu, mesk man in snapą maisto – varlių ir druskos.
Užsėdo ant varno ir lekia lekia – kaip tik varnas pasuks galvą, jis vis jam meta varlių ir druskos. Sušėrė visą maistą. Dar kartą varnas atsigrįžo – jis, neturėdamas ko jam duot, išpjovęs savo kulšies šmotą ir inmetė snapan. Varnas ilgai netrukus jau išlėkė aukštyn, nutūpęs paleido tą žmogų ir sako:
– Ką gi tu man paskutiniu kartu davei ėst, kad tep gardu buvo?
– Ogi maisto nebuvo, tai išpjovęs kulšienos daviau tau...
– Kulšienos? Kodėl tu pirmiau nesakei, kad tu toks saldus?
Tik čiupt jį snapu ir prarijo. Prarijęs nuėjo ant kiemo pasivaikščiotie.
Bevaikščiojant po dvarą, pagavo tą varną trizna. Purkšt – ir ištriedė tą Levaitį. Atsikėlęs no žemės sveikas ir gyvas, žmogus padėkovojo tam varnui už pagelbą, surado tuojaus Kalnavertį su Šamaūsiu su tom išgelbėtom mergom ir vieną jų, gražiausią, vedė. O vedę liko visi trys tame dvare gyventie.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/02/pasaka-apie-levaiti-kalnaverti-ir-samausi/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button