Pasaka apie liucipierių, velnią ir sukaustytą velnią


Pasakos

Pasaulę tveriant, Dievas Liucių su jo aniuolais patalpinęs danguje. Patsai Dievas da trūsėjęs apė pasaulę, o Liucius, danguj būdams, padirbęs puikų krėslą: jis teip buvo intaisęs, kad, kam atsisėdus, tuojaus surakytų ir – daugiaus nog jo neatsitrauks! Liucius manstęs: kaip Dievas ateis, tai jam liepsiąs sėstis, o pats būsiąs Dievu. Ne po ilgam atėjęs Dievas. Liucius sakąs:
– Sėsk, pone Dieve!
Dievas sakąs:
– Tai tu pats atsisėsk...
Liucius ėmęs ir atsisėdęs. Dievas jį prirakintą su tuomi krėslu ir išmetė iš dangaus in pragarą, podraug ir jo draugus. Liucius da ir po šiai dienai sėdi tame krėsle, o jo draugai, velniai, tai lencūgus dantimi graužia, pieluoja. Ir, baigiant pieluot, Liucipierius sako:
– Tik skubinkit pieluot ir mane paleist – aš jus visus iš čia išvesu...
Ir kad ne kunigai, tai ir paleistų. Ale kunigas pirmą dieną Velykų kaip užgieda „aleliuja!“, tai lencūgai ir vėl nauji tampa. Liucipierius vis dar sėdi krėsle...

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/02/pasaka-apie-liucipieriu-velnia-ir-sukaustyta-velnia/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button