Lietuviupasakos.lt

Pas mus, sa­ko, ki­tąsyk se­no­vė­je bu­vę le­vai, ir jei jie čia iš­ny­kę, tai ažys kal­tas.
Vie­ną sy­kį le­vas, su­si­ti­kęs ažį, klau­sė jo, kas per vie­nas, ir, kaip ažys pa­si­sa­kė esąs la­bai grei­tas, kal­bi­no jį lenk­tyn. Ažys su­ti­ko:
– Ko­dėl, – sa­ko, – neit su ta­vim lenk­tyn?..
Su­sto­jo abu ant kal­ne­lio ir jau pa­si­leis bėg­tie. Kaip tik le­vas tai­sė­si šokt, ažys tik capt ir in­ki­bo jam in vuo­de­gos ga­lą. Le­vas, nu­bė­gęs ga­na to­li, su­sto­jo ir kaip tik ap­si­su­ko at­ga­lios, kad pa­ma­ty­tų, kur ažys din­gęs – ar da jis bė­ga ir kaip to­li jau būtų jį pra­len­kęs, ažys, le­vo vuo­de­gą pa­lei­dęs ir už­pa­ka­ly­je sto­vė­da­mas, su­ri­ko:
– Jau aš čia!
Žvė­rių ka­ra­lius bai­siai su­py­ko, kad toks nie­kam ne­ver­tas su­tvė­ri­mas jį pra­lenk­tie tu­rė­jo, – iš gė­dos teip ir din­go iš Lie­tu­vos.