Vienas žmagus kūrena jaujų. Neturėdamas kų veiktie, pasijėmė išsivirt čiepam masties*. Jam smalų su vašku bevirinant, ataja vakiečiukas. Atajįs vakiečiukas ir klausia:
– Kų gi tu čia verdi?
– Egi verdu, – saka, – mastį akim gydytie!
– Jegu teip, – saka velnias, – tai meldžiamas ir mani pagydyk anu sava masčiu, be un senatvės truputį apžabalau.
Un ta žmagus velniui atsakė, kad labai stipras ėsų ja liekarstas ir kad prie šula ja nepririšįs negalėsiųs pradėt gydytie. Nebuva velniui kas darą**, sutika, kad jį žmagus in šulų pririštų. Žmagus kietai virvėm pririšė velnių prie šulą pa ardais – kad užpils verdunčiu smalu stačiai un akių! Velnias kad pradės rėktie, tųsyties! Šulų išvertė, virvį nutraukė ir nukūrė stačiai peklan, besidžiaugdamas sveikų kailį išnešįs.
