Pasaka apie mergaitę


Pasakos

Vie­ną kar­tą gy­ve­no el­ge­ta Vi­lis su sa­vo mer­gai­te ma­žo­je pir­te­lė­je pa­gi­riais. Kar­tą at­vy­ko pui­kus po­nas in tą pir­te­lę, sa­ky­da­mas, kad gir­dė­jęs nuo žmo­nių, pas jį esan­ti gra­ži mer­gai­tė, ku­rią jis no­rė­tų ves­ti. El­ge­ta mer­gai­tę ne­be­nor vel­tui ati­duo­ti.
– Ge­rai, – at­sa­ko po­nas. – Aš tie­siu si­dab­ro re­te­žį (len­ciū­gą) nuo ta­vo pir­ties lig sa­vo dva­rui. Ry­toj lai ta­vo duk­tė ei­na tik pa­gal to re­te­žio, tai ma­ne at­ras.
Mer­gai­tė nuo ry­to ei­na per tan­kų, stam­bų miš­ką, kur vie­to­mis ne­be­ga­li nei kiau­rai per­ei­ti. Pa­va­ka­riais re­te­žis pa­si­bai­gė prieš var­tus. Ji pa­si­bal­dė in tuos var­tus. Ta­da at­ėju­si mo­te­riš­kė ati­da­rė var­tus. Ūkinin­kė mer­gai­tė pa­ma­tė iš kiek­vie­nos var­tų pu­sės du le­vu (di­vi lau­was). Ši nu­si­gan­do, bet mo­te­riš­kė dran­sin­da­ma sa­ko, kad le­vai inei­nant sve­ti­miems nie­ko blo­go ne­da­rą, bet jei­gu sve­ti­ma­sis no­rė­tų lau­kan iš čia iš­si­dan­gin­ti, tai su­plė­šy­tų jį in šmo­tus. Tai vis dar nie­ko. Mer­gai­tė ga­vo su­pras­ti, kad tai yra pi­lis, pri­de­rian­ti už­mu­šė­jams, ku­rie iš­ėjo plėš­tų. Ji pa­no­rė­jo ei­ti at­gal, bet mo­te­riš­kė pa­mo­kė, kad ji vie­no­je bač­ko­je pa­si­slėp­tų: už­mu­šė­jai, apė tą lai­ką nuo me­džiok­lės grįž­tą, ga­lė­tų ją var­tuo­se su­tik­ti. El­ge­tai­tė pa­klau­sė ir pa­si­slė­pė bač­ko­je...
Bet pa­kol ji pa­si­slė­pė bač­ko­je, už­mu­šė­jai jau at­ei­na su ka­ra­liaus duk­te­ria. Ka­ra­lai­tė bu­vo ap­tai­sy­ta la­bai bran­gio­mis dra­pa­no­mis ir tu­rė­jo bran­gius žie­dus ant pirš­tų. Už­mu­šė­jai trau­kė ka­ra­lai­tei nuo pirš­tų žie­dus. Kad vie­ną žie­dą ne­be­ga­lė­jo leng­vai nuo pirš­to nu­mau­ti, tai tie žvėrys, pa­ė­mę kir­vį, nu­kir­to jai pirš­tą su žie­du. Nu­kirs­ta­sis pirš­tas nu­lė­kė in tą bač­ką, kur bu­vo pa­si­slė­pu­si Vi­lio el­getos mer­gai­tė. Vie­nas iš už­mu­šė­jų no­ri jau ei­ti tą pirš­tą pa­im­ti, bet – ant lai­mės – ant­ra­sis su­šu­ko:
– Ko tu čia ieš­ko­si – ra­si ry­toj, ant nak­ties lai liek­ti.
Už­mu­šė­jai, pa­bai­gę ka­ra­lai­tę api­plė­ši­nė­ti, įstū­mė ją ka­lė­ji­man, pas­kui už­mu­šė­jai, pa­val­gę va­ka­rie­nę, nu­ė­jo gult. Nak­tyj, ka­da vi­si už­mu­šė­jai mie­go­da­mi knar­kė, mer­gai­tė iš­lin­do iš bač­kos ir at­si­mi­nė, kad tro­bos prie­me­nė­je re­gė­jo pa­dė­tą mė­są ir duo­nos ke­pa­lą. In vie­ną ran­ką pa­ė­mė ji mė­są, o int an­trą – duo­nos ke­pa­lą. Prie var­tų pa­me­tė vie­nam le­vui mė­są, ant­ram – duo­ną. Pa­kol le­vai tą su­ėdė, toj iš­ėjo per var­tus laukan. Bet nak­tis bu­vo tam­si, ne­be­ga­lė­jo si­dab­ro re­te­žį ma­ty­ti. Mer­gai­tė at­si­gu­lė po tan­kiu ka­du­giu ir ma­nė ry­toj brėkš­tant na­mon nu­ei­ti. Le­vai ta­da, tai, kas bu­vo pa­mes­ta, su­ėdę, pra­dė­jo bai­siai rėk­ti. Ak, koks tad bai­su­mas! Plė­ši­kai pa­ki­lę tuo­jaus pra­dė­jo bė­gio­ti su de­gan­čiais ne­dė­gu­liais ran­ko­se, ieš­ko­da­mi po miš­ką. Lai­min­gai at­si­ti­ko, nes jų per­dė­ti­nis lie­pė ji­ems miš­ko gi­lu­me ieš­ko­ti. Plė­ši­kai nie­ko ne­be­ra­do.
Ant ry­to­jaus mer­gai­tė at­ėjo svei­ka pas tė­vą ir iš­pa­sa­ko­jo, ką per­gy­ve­nus. Tė­vas nu­ė­jo pas ka­ra­lių, ap­sa­ky­da­mas, kad jo duk­tė už­mu­šė­jų na­guo­se. Ka­ra­lius, pa­ė­męs ka­ru­me­nę, lie­pė Vi­lio mer­gai­tei ei­ti prie­šais, ro­dant už­mu­šė­jų pi­lį. Ka­ru­me­nė at­ra­do ka­ra­lai­tę ka­lė­ji­me ir iš­lei­do ją. Ka­ra­lius lie­pė už­mu­šė­jus iš­kar­ti, pi­lį su­nai­kin­ti, bet vi­sus už­mu­šė­jų tur­tus ir pi­ni­gus el­ge­tos Vi­lio duk­te­riai ati­da­vė. Už tų už­mu­šė­jų pi­ni­gus Vi­lis pui­kią pi­lį pa­sta­tė sa­vo duk­te­riai...

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/02/pasaka-apie-mergaite/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button