Pasaka apie liūtą, uodą ir žmogų


Pasakos

Ki­tą kar­tą le­vas (liūtas) vis gir­dži­ąs ki­tus žvė­rius mi­na­vo­jant, kad žmo­gus bai­sus, žmo­gus ne­do­ras, žmo­gus pik­tas. Ir jis pa­si­no­rė­jęs su tuo žmo­gum su­si­tik­ti. Vie­ną kar­tą levs uo­do pa­klau­sęs:
– Tu žmo­gaus be ne­pa­žįs­ti?
Uods sa­kąs:
– Ta­ta, aš ir la­bai žmo­gų pa­žįs­tu: aš jo krau­ją ka­da no­riu, ta­da at­si­ge­riu...
Le­vas:
– Nu, tai ge­rai – pa­ro­dyk ir man!
Ei­ną jie­du par ga­nyk­lą – ra­dę pie­me­nė­lį ban­dą be­ga­nan­tį. Levs klau­siąs uo­do:
– Tas be­ne žmo­gus?
Uods sa­kąs:
– Galbūt bus ka­da žmo­gus, bet da­bar da ne...
Ei­ną to­liau – ant ke­lio pa­si­ti­kę se­ną uba­gą. Levs klau­siąs:
– Tas be­ne žmo­gus?
Uods sa­kąs:
– Gal jis ir bu­vo ka­da žmo­gus, bet da­bar jau uba­gas...
Be­ei­nant par lau­kus, levs pa­ma­tęs ar­to­jų be­ariant su jau­čiais. Klau­siąs uo­do:
– O tai, o tai ans be­ne žmo­gus?
Uods sa­kąs:
– Ans ar­to­jus.
Levs klau­siąs:
– Tai kurgi koks žmo­gus?
Uo­das sa­kąs:
– O tai, o tai iš miš­ko rai­tas at­jo­ja, antai žmo­gus!
O tas rai­ta­sis bu­vęs ge­rai ap­si­gin­kla­vęs šau­lys. Tuoj levs ant to vir­šum puo­lęs. Šau­lys vie­ną kar­tą iš muš­kie­tos – pokš, ki­tą kar­tą – pokš! Da nega­na: pa­si­grei­bęs ker­ta­mą vėl – čekš, čekš! Le­vas ir at­le­žęs (at­li­gęs). Sa­kąs nu­ei­dams uo­dui:
– Žmo­gus – tai žmo­gus! Kol spjau­dės – spjau­dės, bet kai ėmė lai­žyt, tai ir au­sis nu­lai­že...

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/03/pasaka-apie-liuta-uoda-ir-zmogu/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button