Pasaka apie mirtį tabokinėje


Pasakos

Vienam žmogui nusibodo gyvent ant svieto, ir nuėjo dangun ant dievą skųstųs, kad jį užmiršo. Dangus buvo užrakintas – pradėjo klumbenti. Išėjo šventas Petras, klausė jį:
– Ko reikalauji?
Pasakė anas, ko jam reikalinga. Šventas Petras nuėjęs persakė dievui, kad atėjęs žmogus skųstųs, kad ant žemės nusbodę gyvent. Dievas pastatė prie vartam dangaus ir prisakė niekam neleistie be pazvalijimo. Stovi vieną dieną, stovi natrą, – atėjo smertis ir klumbena vartus.Tas žmogus klausia:
– Kas čia eina?
Atsakė:
– Smertis.
– O ko reikalinga?
– Nežinau, kas veiktie, kokie žmonės mirdyt (arba pjaut).
Vartaunykas nuėjo an dievą, paklausė, kas smerčiui veikt.
– Tegul pjauna senus žmones par trejus metus.
Ė anas pagrįžęs sakė smerčiui par trejus metus raut seni ąžuolai.Smertis, gavus prisakymą, nuėjo ąžuolų rautų kur naidrūtesnių ir senesnių. Praėjus trejiem metam, nuėjo vėl klaustų, kas daryt, klumbena vartus. Vartaunykas klausia:
– Kas čia eina?
– Smertis.
– Ko reikalinga?
– Nežinau, kas veikt.
– Palauk, paklausiu.
Nuėjęs pas dievą, klausė, kas veikt smarčiui. Dievas atsakė:
– Par trejus metus mirdint vidutiniai žmonės, pusamžiai.
Vartaunykas paliepė smertį, kad eit ant žemės rautų ąžuolų vidutinių, pačių stiprųjų. Ana išėjo, rovė, rovė iš visos sylos par trejus metus. Nuvargo, sukūdėjo ir, pasbaigus trejiem metam, vėl nuėjo ant vartaunyką klaustų, kas daryt toliau. Prėjus ant vartus, klumbena.Vartaunykas klausia;
– Kas čia eina?
– Smertis.
Vartaunykas paklaus dievą, kas veikt smerčiui.Dievas pamislijo: „Nesulaukiau par šešelius metus nei vienos dūšios ateinant ateinančios dangun – gal visi griešnykai buvo? Tegul dabar mirdins mažus vaikelius”. Anas smerčiui pasakė, kad eitų ant žemės ir rautų atžalas ąžuolų. Smertis nuėjo ir rauna, drasko apie kelmus. Sudžiūvo, nusilnėjo, men[kai] gyva beliko. Praėjus trejiem metam, nuėjo klaustų, kas veikti dabar. Paklumbeno duris, vartaunykas klausia;
– Kas eina?
Smertis slobnai bešnekėjo, bo buvo visiškai nuslobus. Pasakė dievui, kad smertis atėjo. Dievas atėjo bartųs ant smerties, kad nieko gal nedirbai par devynerius metus, kad nei viena dūšia dangun neatėjo. Žiūri, kad smeris labai sukūdus. Klausė:
– Ką tu veikei, ką dirbai, kad teip silpna palikai?
Atsakė:
– Par trejus metus roviau senus ąžuolus, ė par kitus trejus metus vidutinius, ė vėl par trejus atžalas roviau.
– Kas tau liepė teip daryt? – klausė ponas dievas.
– Ėgi tas slūga, kuris par vartus stovi.
Atsigrįžęs dievas ant žmogų prisakė eit ant žemės ir mylėt smertį, žyvyt gerai, kad ana atsitaisytų teip, kokia buvo pirma. Žmogus, gavęs paliepimą nuo dievo, pavadino su savim smertį. Atėjo ant žemės. Neturėdamas kuo žyvytis su smerčiu, išėjo kalėdotų. Kalėdodamas vedžiojos su savim ir ją. Visiškai nuslobo, nebepaspėjo su juo paiti, prašė pailsėties. Atsisėdo ant ravo krašto, ubagas, išsiėmęs tabokierką, atsigėręs tabokos, nusčiaudėjo, sakė:
– Ta ta ta...
Smertis užgirdus klausė;
– Ką čia teip gardžiai – duok ir man paragaut.
Atadaręs tabokierką pakišė ir jai. Tabokos buvo maža – insilenkus siekė – anas paėmęs smertį užu kojų, invertė tabokierkon, uždarė ir insdėjo kišenėn. Ir išnešiojo visą laiką tabokierkoj. Praslinkus trejiem metam, nunešė dievui parodytų. Dievas paklausė:
– Kur smertį dėjai?
Anas atadarė tabokierką – smertis išropojo kai muselė iš tabokierkos.Užu tai labai barė, ketino koroti. Paspakarijo prieš dievą ir sakė, kad ne iš turtų teip padaręs. Par didelį jo prašymą dovanojo kaltybę, ė smertį paėmė po savo valdžia del attaisymo. Liuobė par trejus metus, dyką laikydami, ale kaip ana buvo labai užkūdinta, negalėjo atataisyti, ir pasliko kūda, perkarus ligi šiolei. Par penkiolika metų svietas nemirė – sustaisė daug žmonių dėl mirimo. Kai atsitaisė smertis, pradėjo kamuot tuos, kurie priguli mirt, – sukaitus turėjo darbo.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/03/pasaka-apie-mirti-tabokineje/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button