Pasaka apie našlaitį Jonuką


Pasakos

Toli toli nuo žmonių tarp miško gyveno senelis. Jis turėjo sūnų, gyveno neturtingai. Neilgai trukus senelis susirgo. Matydamas, kad jau mirtis artinasi, pasišaukęs vienatinį sūnų, pasakė:
– Nieko nuo manęs neapturėsi, kaip tik kalaviją, skarelę ir du trupinėliu duonos.
Ir numirė. Jonukas trupinėlius duonos surišęs skarelėn ir išėjo pasaulin ieškot sau laimės. Ėjo ėjo ilgai, net kelią jam užstojo didelis kalnas, ir noroms nenoroms turėjo lipt ant kalno. Kad jau užlipo aukštai ant kalno, galėjo akimis apimt didelius plotus, tuojau pakalnėje pamatė liūtą, sakalą ir skruzdėlę, kurie, apstoję negyvą arklį, tarp savęs ginčijos. Jonukas labai nusigando. Liūtas, pamatęs Jonuką, prakalbėjo žmogaus balsu ir prašė padalinti arklį tarp jų, kad kiekvienas gautų tokią dalį, katram kokia priguli. Našlaitis prisiartino prie arklio ir kardu ėmė kapoti mėsą, kaip mokėjo. Liūtui davė beveik visą kūną, sakalui – visus vidurius, o skruzdėlei – galvą. Apdalijęs tarė:
– Liūtas turi gauti didesnę dalį, nes jis yra už visus mandagesnis, skruzdėlei priguli galva už tai, kad ji gyvena kiaurose vietose.
Žvėreliai buvo labai patenkinti tokiu padalinimu ir pasakė Jonukui, kad visus jo norus išpildysią. Našlaitis tarė:
– Malonu man, kad aš jum gerai padalinau. Jokio užmokesnio aš nuo jūs nenoriu.
Bet vienok žvėreliai jokiu būdu negalėjo palikt be užmokesnio. Visų pirma klausė liūtas:
– Ar nenorėtum turėti didelių spėkų, kaip žvėrių karalius?
Sakalas ir skruzdėlė tą patį atkartojo. Jonukui labai tas patiko. Paskui, metęs kalaviją ir skarelę, persimainė sakalu ir lėkė ilgai ilgai ir prilėkė prie didelių vandenų. Belėkdamas labai pavargo ir norėjo pasilsėti, bet kurgi – nėra kur sustoti: visur vanduo. Beskrisdamas pamatė tarp vandenio salytę. Priskridęs prie salos, atsisėdo pailsėti. Paskui, jam betupint, pasidarė baimė: pamatė dideles uolas, tose uolose nepaprastos (milžinų?) kojos pėdas atrado. Tuojau pasikėlęs, nulėkė toliau ir, belėkdamas ilgą laiką, pamatė karališką rūmą. Čion apsistojo pailsėti medyje, kuris stovėjo prie karalaitės lango. Pamačius karalaitė puikų paukštį, panorėjo jį pagauti. Atidarius langą, prašė maloniu balsu, kad įskristų į jos kambarį. Našlaitis, išgirdęs jos malonų balsą, įskrido į rūmą. Karalaitė tuoj uždarė trotelin. Ne po ilgo užėjo naktis. Našlaitis tuoj persimainė į skruzdėlę ir, išlindęs iš trotelio, į žmogų ir patylom priėjo prie karalaitės lovos. Karalaitė, pamačius prie savo lovos žmogų, labai nusigando ir suriko dideliu balsu, net prisikėlė senis karalius. Atbėgęs senis paklausė:
– Koks čia riksmas, ką jis ženklina?
Atsakė karalaitė:
– Koks yra žmogus mano kambaryje.
O našlaitis toj valandoj persimainė į skruzdėlę ir įlindo trotelin. Karalius, visur apžiūrėjęs, nieko neatrado – subarė karalaitę:
– Nieko neradau, o tu čia riksmą darai ir man miegą trukdai.
Vos tik karalius išėjo, ir vėl tas pat atsitiko. Kitą kartą suriko karalaitė, o karalius atėjo supykęs, klausė:
– Kas čion?
Karalaitė, iš baimės drebėdama:
– Tėveli mano brangus, gelbėk – kas yra mano kambaryje.
Karalius visur išieškojo: ir po lova, ir visus kampus, – nieko nerado. Karalius su pykčiu, suraukęs kaktą, barė:
– Kad ir naktimis neduodi man miego. – Tarė dukteriai: – Jei vėl padarysi šiteip, tai žinosi tada, kad tavo tėvas karalius.
Dar karalius neuždarė durų – Jonukas prisiartino prie karalaitės lovos, vienok nabagė tylėjo, drebėdama iš baimės, o našlaitis maloniai paklausė:
– Ko taip bijai?
– Kaip man nebijoti? Aš esu pažadėta piktam karalaičiui: kaip tik pasirodys, tai mane sugaus.– Ir toliau apsakinėjo tyliu balsu. Kas ketvergą anksti rytą (tas karalaitis) atsiųsdavęs baisų smaką, kuriam senis karalius turėjęs duoti riebią kiaulytę. Senis karalius sakąs:
– Jeigu kas išliuosuos mane nuo šito smako, tam atiduosiu pusę savo karalystės ir savo dukterį už pačią.
Jonukas prižadėjo išliuosuoti nuo smako. Kaip tik prašvito aušrinė, karalaitė, atėjus pas tėvą, tarė:
– Atsirado tokis žmogus, kuris išliuosuos karalių nuo doklės mokėjimo.
Pradžiugo karalius, nes kad dar ilgiau būtų buvęs tas smakas, tai jo karalystėj neužtektų kiaulių.
Buvo tai ketvergo diena. Jonukas, apsiėmęs išpildyti tokį drąsų darbą, tuojau nuėjo ten, kur smakas ėmė doklę. Smakas tuojau pasirodė su devyniomis galvomis, liepsnojančiom ugnimi, ir, neradęs doklės ant tos vietos, suriko dideliu balsu ir išsižiojęs metėsi ant jaunikaičio, norėdams praryti. Jonukas tuojau persimainė į liūtą ir stojo karan su smaku. Tas smakas labai buvo stiprus, iš jo nosies liepsna ėjo su nuodais, bet liūtas buvo labai vikrus: tuojau užšoko ant smako nugaros ir nukramtė smakui galvas. Nukramtęs galvas, pavirto žmogum ir nuėjo pas karalių. Tuoj karalius nulipo nuo sosto, priglaudė našlaitį prie širdies ir tuojau liepė ruošti vestuves.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/03/pasaka-apie-naslaiti-jonuka/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button