Pasaka apie Petrą ir Aleną


Pasakos

La­bai to­li­moj ša­lyj, „už kal­nų, gi­rių ir upių ant pats ma­rių kran­to“ gy­ve­no vie­nas se­nu­kas ir tu­rė­jo sūnų ir duk­te­rį. Būda­mas la­bai tur­tin­gas – pi­nigų ir su­skai­tyt ne­ga­lė­jo, – jis sa­vo sūnaus prie dar­bo never­tė, ir tas dy­kau­da­mas vi­sai in pa­si­lei­dė­lį pa­vir­to. No­rė­da­mas tė­vo tur­tus grai­čiau su­var­tot, jis pa­si­ry­žo se­nį už­muš­tie, nors jo­jo se­suo Ale­na prie­ši­no­si. Tė­vo tur­tus pa­vel­dė­jęs, jis ėmė lė­baut, gert vy­ną, o dar li­ki­mo už tė­vo nu­žu­dy­mą per­se­kio­ja­mas, jis veik vis­ką pra­lei­do ir uba­gu ta­po. Mė­ta­vo­tis no­rė­da­mu, jie­du su se­se­ria, ge­le­ži­niais lan­kais ap­si­juo­sę, iš­ėjo in kal­nus, ku­rie vaka­rų ša­lyj gu­lė­jo, ir ten, to­lei že­mę ka­si­nė­da­mi, žo­le­lė­mis mai­tin­da­mie­si, nak­tį ir die­ną dir­bo, iki tie lan­kai su­di­lo. To­lyn iš tų kal­nų ai­da­mu, jie­du at­ėjo in to­kį po­že­mį ir čion rado pui­kius vel­nio rūmus: sie­nos bu­vo gra­žiau­sio mur­mu­lo, lan­gai zer­ko­li­niai, grin­dys ži­ban­čios, kaip le­das sli­džios, ke­dės ir sta­lai var­vė­jo nog auk­so ir si­dab­ro. Ra­do ten ir vy­no ger­tie. Pui­kiuo­se vel­nio na­muo­se be­gy­ve­nant, Ale­nė­lė ėmė ir in­si­my­lė­jo in tą vel­nią. No­rė­da­mas da­bar vel­nias jos bro­lį Pet­rą nu­žu­dy­tie, pri­kal­ba, kad ji, in li­gą in­si­me­tus, siuns­tų jį in lau­mių so­dą par­nešt nog auk­so obe­lies obuo­lį. Pet­ras, at­ra­dęs lau­mių so­dą su auk­so obe­le, po ku­riąj būdo­je gu­lė­jo le­vė su tri­mis le­vu­kais, iš už­pa­ka­lio už­ėjęs, ga­lu kar­do, ku­rį vel­nio rū­muo­se bu­vo ra­dęs, nu­kir­to vie­ną obuo­lį. Obuo­lys kris­da­mas nu­puo­lė ant būdos ir pa­bu­di­no le­vę. Ji su di­džiu riks­mu šo­ko iš būdos, už­žvel­gus Pet­rą, me­tė­si ant jo. Ale, pa­ma­čius jo gin­klą, su­si­lai­kė, su­grį­žus pa­ė­mė nog že­mės obuo­lį ir pa­da­vė jam, sa­ky­da­ma:
– Tik tu ne­da­ryk man nie­ko, aš tau duo­siu sa­vo vai­ką – jis tau bus la­bai rei­ka­lin­gas.
Ga­vęs le­vą, grįž­ta jis na­mon. Se­suo, obuo­lį su­val­gius, ne­va bis­kį pa­sveiks­ta, bet po die­nos ­ki­tos, vel­nio gun­do­ma, vėl bro­lį siun­čia in la­bai to­li­mus va­ka­rus, in to­kius kal­nus, kad ten vie­na die­na že­mę su­ar­tų, už­sė­tų kvie­čius, juos nu­no­ki­nęs nu­kirs­tų, iš­kul­tų, su­mal­tų grū­dus ir iš­ke­pęs ra­gai­šiaus ban­du­tę par­neš­tų jai val­gyt, tai vi­sai pa­si­tai­sy­sian­ti. Nu­ė­jus in tuos kal­nus, net jam plau­kai aut gal­vos at­si­sto­jo, nes tų kal­nų aukš­tis bu­vo ne sa­vas, ur­vai be dug­no, bai­sios pa­kriau­šės... At­li­kęs ta­čiau tą sun­kų dar­bą, ai­na jis na­mon. Beai­nant atūžė bai­si vie­su­la, ak­me­nis kaip di­džiau­sias tro­bas in pa­dan­ges neš­da­ma, be­sidau­žy­da­ma ir be­staug­da­ma po kal­nus, nu­grio­vus pu­sę kal­no ant Pet­ro už­ver­tė. Ste­buk­lin­gie­jie šu­nes, ku­riuos jis drau­ge va­džio­jo­si, ir ta­sai le­vas iš­ka­sė jį iš po že­mės, ir jis vėl sa­vo se­se­riai su­grįž­da­mas tą ban­du­tę par­ne­šė. Da­bar už­mu­šęs tą vel­nią, su ku­riuo­mi jo se­suo gy­ve­no, ir ge­rai pa­ko­ro­jęs – ap­ri­šęs ją len­ciū­gu ir prie sie­nos pri­ka­lęs, pa­sta­tė du ku­bi­lu, idant ji vie­ną per­lų pri­verk­tų, ki­tą pri­spjau­dy­tų mur­mu­lo, – iš­ke­lia­vo to­lyn ir, at­ke­lia­vęs pas to­kį ka­ra­lių, su pa­gel­ba tų šu­nų ir to le­vo iš­gel­bė­jo ka­ra­liaus duk­te­rį nog sma­ko.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/03/pasaka-apie-petra-ir-alena/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button