Lietuviupasakos.lt

Bu­vo viens stip­rus sūnus, kurs pa­jie­gė an­žuo­lą iš šak­nų iš­rau­ti ir teip daug val­gė, kad mo­ti­na, ne­be­ga­lė­da­ma jį išmai­tin­ti, lei­do svie­tan. Su­ly­go jis pas po­ną tar­nau­ti už vie­ną plau­ką. Ka­dan­gi jis la­bai daug ėdė, tai po­nas, no­rė­da­mas nuo jo nu­si­kra­ty­ti, siun­tė jį ma­lūnan, kad jį vel­niai nu­žu­dy­tų. Jis ma­lū­ną nuo vel­nių at­ėmė. Ki­tą kar­tą anas bu­vo siuns­tas pas ben­do­rių ku­bi­lą tai­sy­tų, o pas tą ben­do­rių bu­vo le­vas, ku­ris tu­rė­jo jį su­dras­ky­ti. Tas sūnus, su­plė­šęs tą levą in šmo­tus kaip ėru­ką, na­mon su­grį­žęs, po­nui pa­sa­kė, kad jis ben­do­rių su­dras­kęs. Nu­si­gan­dęs po­nas siun­tė jį pas ka­ra­lių su laiš­ku, kad jį su ka­ru­me­ne nu­šau­tų. Sūnus ir anuos nu­ga­lė­jo. Pa­grį­žęs na­mon, nu­kir­po po­nui su­lyg­tą plau­ką, per ką, jį nu­ga­lė­jęs, pa­si­li­ko pats po­nu.