Kitąsyk senovėj pasakojo, kaip Kalvarijoj prie sūdo buvo toks vadinamas asesorius. Jis buvo didelis sukčius ir provaunykas. Kad jam kur tenka tik pravažiuot per kaimą ar per dvarą, ar per miestą, tai jau jis tur savo suktybę ir baikas ten inlandyt.
Sykį teko jam važuot pro vieno pono girią. Rado toj girioj baudžiaunykus malkas kertant. Privažiavęs ten, sustojęs atėjo pas vyrus, tuo, pajėmęs vieno kirvį, nukirto medį, kito pajėmęs, vėl nukirto medį. Paskui sako:
– O ką, ar aš dailiai kertu?
Sako baudžiaunykai:
– Labai dailiai kerti, pon.
– Na, tai pasirašykit, kad aš dailiai kertu.
Tuom pirmiausia pasirašė pristovas, o paskui visi baudžiaunykai. Už kelių dienų tuo suskundė tą poną, kad tai jo giria, ba jau jis ten kirto tą ir tą dieną. Visi prisviečijo, kad kirto, ir atėmė no to pono girią.
Kitąsyk važiau pro vieno dvaro dideles pievas. Ten rado baudžiaunykus žolę pjaujant. Jis, pajėmęs vieno dalgį, papjovė, kito, trečio, dešimto, o paskui sako:
– Ar aš dailiai pjauju?
Tuo sako tas pristovas, pons ir baudžiaunykai:
– Labai gerai pjauji.
– Na, tai pasirašykit, kad aš teip čia pjauju.
Tuo tie visi pasirašė. O kad tik pasirašė, tuo jis parašė, kad tai jo pievos, ir atėmė.
Sykį tai teip mieste kromą atėmė ir daug visokių baikų pridirbo.
