Pasaka apie šunį ir vilką


Pasakos

Šu­va, be­tar­nau­da­mas gas­pa­do­riui, pa­se­no: akys žli­bos, dan­tys nu­di­lę, iš­bi­ro, mie­gas tan­kiai ap­nik­da­vo. Vie­ną kar­tą, kad vi­si val­gė pus­ry­tį, šu­ne­lis, be­lan­dy­da­mas po sta­lo, ka­me tru­pi­nius ir kau­le­lius ran­kio­jo, ne­ty­čioms už­my­nė gas­pa­do­riui ant ko­jos, kurs jau se­niai šu­nies ne­ap­ken­tė ir misli­jo jam ga­lą da­ry­ti, tat da­bar į ber­nus (vai­kius) ta­rė:
– Vai­kai, reik šu­va pa­kar­ti: pa­se­no – nie­kam netin­ka.
Šu­ne­lis la­bai nu­si­gan­do, ta­tai iš­gir­dęs, vie­nok sau pa­misli­jo, kad pa­kar­ti ne­si­duos, bet ge­riaus iš­bėgs į miš­ką ir te­nais, kaip ga­lės, teip ver­sis, kad gy­vy­bę pa­lai­ky­tų. Iš­lin­dęs iš po sta­lo, su­si­ran­gė pa­gal du­ris, lauk­da­mas, ku­met jas kas pra­da­rys. Kam nu­ti­kus, it iš šau­dyk­lės šū­vis iš­lė­kė lau­kan ir – į miš­ką. Bet sun­ku gy­ven­ti miš­ke ne­pra­tu­siam. Tat ir šu­ne­lis nu­liū­dęs – gal­vą nu­lei­dęs, uo­de­gą pa­glem­žęs, vaikš­ti­nė­jo pir­mą die­ną po tan­ku­my­nus, kad su kuo ne­rei­ka­lin­gu ne­pa­si­tik­tų. Pas­kuo, su­pra­tęs, kad slaps­ty­da­mos nie­ko ne­peš, iš­ėjo eikš­tėn. Čia be­kro­pi­nė­da­mas pa­si­ti­ko su se­nu vil­ku, ku­rį ne ­kar­tą bu­vo vi­jęs nuo sa­vo gas­pa­do­riaus gy­vuo­lių. Vil­kas, ke­te­rą pa­sta­tęs, lū­pas vip­čio­da­mas, rė­žės prieš šu­nį, bet, re­gė­da­mas jo di­dį nu­si­mi­ni­mą, vei­kiai su­minkš­tė­jo ir už­klau­sė, ko čia ieš­kąs. Tu­met šu­ne­lis iš­pa­sa­ko­jo vis­ką, kaip bu­vo.
Tas vil­kas bu­vo ge­ros šir­dies. Šu­nies be­si­klau­sy­dams, su­si­grau­di­no ir ta­rė:
– Ne­bi­jok, bro­lau, ik­šiol bu­vo­va prie­šais, nū­gis (da­bar) būsi­va bi­čiu­liais. Tau mais­to, kol gy­va gal­va, pri­sta­ty­siu, vi­su ­kuo pu­siau da­ly­si­vos.
Ir ne­blo­gai jied­vėm klo­jos. Vil­kas die­ną ir nak­tį ko­jas kū­lė, vi­su­met ne­tuš­čias par­ei­da­vo, tan­kiau­siai nuo šu­nies bu­vu­sio­jo gas­pa­do­riaus by ką pa­gau­da­mas.
Vie­ną kar­tą vil­kas, pa­grį­žę­s iš me­džiok­lės, ap­sa­kė šu­niui, kad jo gas­pa­do­riaus duk­tė iš­te­kan­ti. Tai iš­gir­dęs, sa­ko:
– Eis­va į ve­se­lę! Vi­si tu­met bus ge­ri, man nie­ko ne­da­rys, o ta­vęs su­si­rin­ki­me ne­pa­tė­mys ar­ba už šu­nį pa­lai­kys, po sta­lo ar­ba suo­lo pa­lį­si – al­ka­nu ne­bū­si, o nak­tį, kaip sve­čiai su­migs, ir už sta­lo at­si­sėdę ga­lė­si­va kuo tin­ka­mi pa­si­vai­šin­ti.
Vil­kas ne­si­sten­gė: nu­ė­jo abu į ve­se­lę – ir vis­kas teip sto­jos, kaip šu­va bu­vo kal­bė­jęs. Vil­kas pa­spru­go po suo­lų į kam­pą, šu­va dran­siai įė­jo į vi­dų ir, už­si­kė­lęs pir­mą­sias ko­jas ant lop­šio kraš­to, kū­di­kį su­po – tas dar­bas bu­vo jam pri­pras­tas.
Jau vėlūs­tą nak­čią sve­čiai iš­vaikš­čio­jo gul­tų. Tuo­kart mū­sų bi­čiu­liai – šu­va ir vil­kas – su­si­sė­do už sta­lo ir pra­dė­jo my­lė­ties. Kad už­kan­das ge­riaus lįs­tų, ger­kles gė­ri­mais vil­gė. Vei­kiai už­kai­to, pa­si­da­rė šne­kes­ni, jė­mė bu­čiuo­ties ir, dar la­biaus viens ki­tą ra­gin­da­mi, tai sal­dži­ą­ją, tai kar­či­ą­ją be pa­liau­bos mau­kė, pir­miaus stik­le­liais, pas­kuo skle­ny­čio­mis. Bet gir­tims ne­to­li nuo ne­lai­mės. Vil­kas ne­pa­si­ju­to – mat pir­mą kar­tą da­bar jam ger­ti ti­kos, – par­ daug už­si­rė­žė, pra­dė­jo nie­kus dirb­ti: už­si­gei­dė dai­nuo­ti. Ir sa­ko šu­niui:
– Bro­liuk, kaip man links­mu! Pa­dai­nuo­ki­va!
Šu­va, dar ne teip gir­tas, nes nu­jė­gė, kas ga­li iš to iš­ei­ti, mal­da­vo vil­ko, kad to ne­da­ry­tų:
– Sve­čiai pa­bus, mud­viem kai­lį iš­dirbs, – pri­va­džio­jo.
Bet vil­kas vis sa­vo va­ro:
– Broliuk, dai­nuo­siu, ne­iš­ken­siu.
Šu­va:
– Duok pa­ka­jų, ne­da­ryk tų nie­kų: gaus­va muš­ti ir iš ve­se­lės iš­guis.
Vil­kas:
– Ne, bro­liuk, dai­nuo­siu. Ne­ga­liu ne­pa­si­links­min­ti, kad ge­ro­sios esu, jau dai­nuo­ju. – Ir su­ri­ko sa­vo vil­kiš­ku bal­su: – A-hū, a-hū!..
Sve­čiai akies ­mirks­ny­je vi­si ant ko­jų sto­jos ir, iš­vy­dę mū­sų bi­čiu­lius, ką kas pa­ga­vo, pū­lė muš­ti. Vos ne vos šiud­viem pa­vy­ko iš tro­bos iš­trūkt ir miš­ką pa­siek­ti. To­lyj miš­ke ap­si­sto­jo bė­gę ir, lie­žu­vius it pan­čius iš­lei­dę, le­ka­vo. Di­de­lė bai­mė ir iš­gans­tis gir­tu­mą iš jųd­vie­jų iš­va­rė. Šu­va pir­ma­sis pra­bi­lo:
– Ne­ži­no­jau, kad tu toks mul­kis esi. Nie­ku­met ne­būčiau lei­dęs tau teip daug ger­ti, ir [ar] ne­rei­kė­jo ma­nęs klau­sy­ti, kad sa­kiau: ne­dai­nuok, ne­dai­nuok... O kad ta­ve ba­la ne­ma­ty­tų – jau se­niai teip ne­bu­vau bė­gęs, dar da­bar na­ga­liu at­lyž­ti (at­si­gau­ti). Ne, aš tau to ne­do­va­nos­iu, eis­va ve­du ant muš­ty­nių. Tu pa­si­imk du miš­ko žvėris, aš – du na­mi­nius gy­vu­lius, – trys pryš tris mu­ši­mos. Kas bus nu­veik­tas, tas tu­rės par­ga­lė­to­jui tar­nau­ti. Ar su­pran­ti tu, vil­ko pu­se, ką pa­da­rei?
Vil­kas, kal­tu jaus­da­mos, nors pik­čius jį ėmė ant šu­nies už to­kius ašt­rius žo­džius, su­ti­ko ant muš­ty­nių.
Pa­skir­tą die­ną ir ady­ną vil­kas at­ėjo, le­vą ir meš­ką (luo­kį) ve­di­nas, ant su­tar­tos vie­tos, bet šu­nies su sa­vai­siais dar nebu­vo. Vei­kiai jo ne­su­lauk­da­mi, įlai­pi­no meš­ką į pu­šį pa­vei­zė­tų, ar ne­at­ei­na. Le­vas tu tar­pu su­ma­nė, kad būtų ge­rai pa­si­slė­pus pa­si­klau­sy­ti, ką šu­va su pa­gel­bi­nin­kais kal­bės at­ėję. Tat jis pats ap­si­ka­sė į ker­pes, o vil­kui po eg­lai­tės pa­si­lįs­ti pa­ta­rė.
Meš­ka pa­ma­tė at­ei­nant šu­nį su ka­rei­viais. Le­vas klau­sia:
– Ką jis to­kius at­si­ve­da?
Meš­ka sa­kos pir­mą kar­tą to­kius ma­tan­ti: vie­nas esąs ka­la­vi­jais ap­si­kai­šęs ir vis jais že­mę rė­žiąs, ant­ra­sai tu­riąs dur­tu­vą į aukš­tą pa­sta­tęs, bet šiu­du ma­žes­ni esą už šu­nį. Vil­kas pra­si­džiu­go ir sa­ko:
– Tai man vie­nam ne­bus su jais ko pra­si­dė­ti.
Le­vas iš džiaugs­mo uo­de­gos ne­ga­lė­jo su­tu­rė­ti, kad ne­kir­bė­tų. Ne­tru­kus at­ėjo šu­va dra­u­ge su gai­džiu ir ka­ti­nu. Vi­si nu­si­ste­bė­jo, vil­ko su žvėri­mis ne­ra­dę. Ta­rės pa­si­vė­la­vę: ar­gi vil­kas būtų pa­bū­gęs ar­ba šu­nį ap­ga­vęs? Ka­ti­nas, kad lai­ko vel­tu ne­leis­tų, pra­dė­jo me­džio­ti. Be­ty­ki­nė­da­mas pa­ma­tė kir­ban­čią le­vo uo­de­gą. Ma­ny­da­mas, kad tai pe­lė, drykt pri­šo­ko ir capt – iš vi­so vie­ko su dan­ti­mis ją su­kan­do. Le­vas, tuo­mi bai­siai par­gans­dy­tas, su vi­so­mis ker­pė­mis pa­šo­ko aukš­tyn ir iš sa­vo pu­sės par­gans­di­no ka­ti­ną, kurs fur fur fur šo­ko į pu­šę, ant ku­rios meš­ka sėdė­jo. Tai le­te­nos iš par­si­gan­di­mo pra­dė­jo vir­pė­ti, ir nei jus­te ne­pa­siju­to, kaip ant že­mės nu­dri­bo (iš­tiš­ko). Šu­va iš bai­mės į ka­muo­lį su­si­rie­tė, o gai­dys, įlė­kęs į eg­lai­tę, po ku­rios vil­kas kiū­to­jo, pra­dė­jo už­sprin­gu­sia ger­kle ka­dė­ti. Ant to mū­šis ir pa­si­bai­gė. Miš­ko žvėrys bė­go kož­nas sau kur kliūt.
Į an­trą die­ną su­sė­jo vi­si trys vėl į krū­vą. Vil­kas rū­go­jo ir iš­mė­ti­nė­jo sa­vo pa­gel­bi­nin­kams. Meš­ka kal­ti­no le­vą, nuo jo vi­sa ne­lai­mės pra­džia esan­ti: kam šo­ko teip smar­kiai iš gu­lyk­los, kol nieks dar nei ne­misli­jo pra­dė­ti mū­šio. Le­vas tei­si­nos ir iš sa­vo pu­sės kal­ti­no meš­ką:
– Aa, būtu­mei ir tu kaip už­si­de­gu­si pa­šo­ku­si, jei būtų kas tau su karš­to­mis re­plė­mis už uo­de­gos nu­tvė­ręs. Bet ko tu iš me­džio tiš­kai? Vei­zėk, ir šlau­nį pa­si­mu­šei – šlu­buo­ji.
Meš­ka:
– Ir tu būtu­mei ant ma­no vie­tos ne­sėdė­jęs – vei­ziu, jog tas, kurs tau su karš­to­mis re­plė­mis, lip­dams prie ma­nęs, pu­čia ir ski­lia, pu­čia ir ski­lia – ne­pai­ka aš, kad lauk­čiau, kol už­degs. Bet nors pa­čiam tos ne­lai­mės pra­mi­co­riui rei­kė­jo gin­ties: juk gy­rės pats viens ne­tu­rė­si­ąs su jais ką veik­ti, o da­bar pa­bėgo, – teip meš­ka už­bai­gė, kal­tin­da­ma vil­ką.
Vil­kas sa­ko:
– Prie­te­liai, kaip aš ga­lė­jau ne­bėg­ti? Tas, su ka­la­vi­jais ap­si­kai­šęs, įlė­kė į eg­lai­tę ir šau­kia: „Pa­duok – pa­kar­siu, pa­duok – pa­kar­siu“. Ar gi aš kvai­las, kad to lauk­čiau? Ir pa­bie­gau

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/04/pasaka-apie-suni-ir-vilka/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button