Lietuviupasakos.lt

Ke­tą kar­tą šou so ka­ti so­si­ba­ro­siu. Tep ka­ti šo­nei pa­sa­kio­si:
– Ry­tą į spro­vą atēk į anas dir­vas, po anou ou­žou­la, ir sviet­kų pa­im­ti...
Šou pa­jemįs le­vą, meš­ką, brit­vo­ną. Ka­ti pa­jė­mo­si gai­dį ir ei­ton­ti par lau­kus, par dir­vas. Tas gai­dis ei­tos le­si­nie­dams, vo tas ka­tins ei­tos ou­di­gą pa­sta­te­is. Anė­ji iš­vy­dį sa­ka:
– Jau on­tā at­eit.
– No, to, – sa­ka šou, – le­vi, pa­lįs­kias po tou lav­ža, vo to, meš­ka, įlip­kias į ou­žou­lą, o aš klau­sio: „Kou svei­ka­tas, kou be­vei­kat?“ Tep anei, kap jau anei atēt, tep to, le­ve, jemk ir su­dras­kyk.
Kap at­ejo­sio anou­do, tep šou klau­si­nie­jęs, kov ba­vei­kį. Tep anam bak­lau­si­nie­jont, ka­tins įsi­ste­bie­jęs leva* ouv­di­go po ­lau­žo. Kap kro­bis ož ou­di­gą – tas levs, lau­žo ne­šens, ir pa­bie­ga. U meš­ka iš to stro­ka iš ou­žou­la kris­ti iš­kri­to­si ir pa­dvie­so­si.