Buvo toks pavargęs ūkininkas. Jam vis dingsojo, kad jam nor kas pinigų duotų, o jis galėtų pralobti.
Eina vienąsyk tas žmogus mislydams, kad jis nors nuo velnio gautų pinigų, ir tuojaus patiko velnią. Tas velnias klausė:
– Ko nori nuo manęs?
Tas žmogus sako:
– Ar negaučiau nuo tavęs pinigų?
– Pasirašyk man, – sako velnias, – tai aš tau duosiu pinigų maišą.
Tas žmogus ėmęs jam ir pasirašė. Velnias davė jam pinigus ir šnekėjo:
– Už tiek ir tiek metų, – sako, – jau tu būsi mano.
– Gerai.
Tas žmogus lėbauja per tuos metus. Ale jau atėjo paskutinis metas. Jau tas velnias tankiai pradėjo lankyti tą žmogų. Sako:
– Ne po ilgam tu man teksi.
O tas žmogus sako:
– Jei tu iškęsi lino mūką, tai aš būsiu tavo.
Velnias:
– Iškęsiu.
Tas velnias turėjo pasiversti į sėmeną. Tas žmogutis pasėjo tą sėmeną, laikė neakėtą ištisus metus. Paskui užakėjo – draskė draskė tą velnią su akėčiom. Paskui ravėjo. Paskui, kad jau užaugo, nunoko, nurovė, baisiai kūlė su spragilais – tas velnias vis kentė. Paskui pametė ant pievos, vėl laikė kelis metus, prikėlė, nuvežė į pirtį, ant krosnies degino degino, paskui į mintuvus įkišę pamina pamina gerai ir vėl ant krosnies degint... Jau tas velnias negalėjo iškęsti – metė tam žmogui raštą:
– Galą tu gauk, – sako, – su tuom tavo raštu: jau daugiau negaliu iškentėt.
Ir velnias, dar nė pusę lino mūkos neišlaikęs, nudūmė savo keliu, o tas žmogus su tais pinigais laimingai gyveno.
