Ūkininko sūnus


Pasakos

Bu­vo toks tur­tin­gas ūki­nin­kas su ūki­nin­ke, tu­rė­jo sūnų, kurs, na­mie būt neno­rė­da­mas, iš­ėjo ke­lio­nėn. Be­ke­liau­da­mas jis pri­va­žia­vo ra­ga­nos na­mus. Tuoj jis nu­kir­to jai gal­vą. Kaip nu­kir­to, tuoj sto­jo ma­rės. Jau ar­klys skęs­ta, jau ir le­ko­jus skęs­ta. Jau ar­klys nu­sken­do ir jis pats skęs­ta jau iki gal­vai. Žiūro – at­plau­kia len­ta. Pri­plau­kė len­ta – tuoj už­si­kab­ino už jos ir nu­plau­kė ant ma­rių sa­los ant tos len­tos. Tuoj iš tos len­tos sto­jo žmo­gus ir sa­ko jam:
– Tu ma­ne iš­gel­bė­jai, tai da­bar aš ta­ve iš­gel­bė­siu no pri­gė­ri­mo. Da­bar čia yra jau­tis pa­pjau­tas ir daug žvė­rių, tai tu jom iš­dalyk.
Ir pra­gai­šo tas žmo­gus. Ūki­nin­ko sūnus nu­vė to­liau, žiūro – jau­tis gu­li pa­pjau­tas ir daug žvė­rių. Tuoj vil­kui da­vė ger­klę iš­plėš­ti, ož­kai (sic!) da­vė ko­ją ap­graužt, asi­lui – vi­są pil­vą, le­vui – vi­są skran­dą su­ėst. Iš­da­li­no iš­da­li­no vi­są jau­tį žvė­rim. Kar­ve­liui da­vė grū­dų iš žar­nų lest, va­na­gui – akis iš­kirst, o skruzdė­lei – gal­vą. Skruzdė­lu­kė džiau­gė­si, kad ga­vo na­mus gra­žius. Pas­kui vi­sos žvėrys da­vė jam šers­ties, kar­ve­lis ir va­na­gas da­vė po plunks­ną, o skruzdė­lė ne­tu­ri ką duot, tai iš­trau­kė ko­ją ir pa­da­vė jam. Tas žmo­gus su­si­ri­šo in pun­dą. Tuoj pa­si­ver­tė kar­ve­liu. Le­kio­jo le­kio­jo, jau pail­so. Ale pa­ma­tė to­kį ka­mi­ną. Už­tū­pė ant ka­mi­no, pa­si­ver­tė skruzdė­le, in­li­po tuom ka­mi­nu, pa­lin­do po suo­lu ir klau­so. Tai vel­nias tris pa­nas teip pla­ka, teip pla­ka. Tos pa­nos ver­kia:
– O Die­ve, kas mus iš­gel­bės iš čio­nai?
Vel­nias sa­ko:
– Jūs nieks iš čia ne­iš­gel­bės. Kas de­vyn­gal­viui nu­kirs gal­vas – iš­lėks an­tis. Kas tą an­tį per­plėš – iš­puls kiau­ši­nis. Kas tą kiau­ši­nį su­muš – iš­puls vie­tis. Kas tą vie­tį su­trins – iš­puls rak­tai. Kas tais rak­tais su­skam­bys, tai ta­da bū­sit iš­gel­bė­tos...
Vis­ką skruzdė­lu­kė gir­dė. Tuoj skruzdė­lu­kė iš­lin­do ant vir­šaus ka­mi­no, pa­si­ver­tė kar­ve­liu, le­kio­jo, ieš­ko­jo de­vyn­gal­vio ir ra­do jį. Tuoj pa­si­ver­tė meš­ka, ėmė­si ėmė­si – nu­ėmė vie­ną gal­vą. Tuoj pa­si­ver­tė le­vu, ėmė­si ėmė­si – le­vas nu­ė­mė tris gal­vas, devyngalviui li­ko tik pen­kios gal­vos. Pa­si­ver­tė vil­ku, ėmė­si ėmė­si – nu­ė­mė dvi gal­vi. Tuoj pa­si­ver­tė kur­tu, ėmė­si ėmė­si – nu­ė­mė vie­ną gal­vą, li­ko tik dvi gal­vi. Tuoj pa­si­ver­tė asi­lu, ėmė­si ėmė­si – nu­ė­mė vie­ną gal­vą. Tuoj pa­si­ver­tė la­pe, ėmė­si ėmė­si – ir nenui­ma tos gal­vos. Tai pa­si­ver­tė vėl meš­ka ir nu­ė­mė tą gal­vą. To­kiu būdu de­vyn­gal­vį per­ga­lė­jęs, jis vė­liaus ga­lė­jo, rak­tais su­skam­bi­nęs, iš­va­duot pa­nas ir vie­ną jų ve­dė.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/08/ukininko-sunus/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button