Vaikinas ir žvėrys


Pasakos

Teip vie­nas bro­lis su se­se­ria, ku­riu­du dar ma­žu tė­vai bu­vo žmog­žu­džiams, to­je gi­rio­je gy­ve­nan­tiems, pa­ža­dė­ję, užau­gu­siu, neno­rė­da­mu tiems žmog­žu­džiams pa­tek­tie, ap­lei­do sa­vo tė­vų na­mus ir iš­ke­lia­vo, kur juos akys ves ir ko­jos neš. Pa­ke­lė­je, gi­rio­je pa­kly­dę, už­ėjo jie­du žmog­žu­džių na­me­lin, kur at­ra­do ant sie­nos ka­bant muš­kie­tą ir kar­dą, ku­riems tik pa­sa­kius: „šauk, kirsk“, pats šo­vė ir kir­to. Žmog­žu­džiams na­mon par­ėjus, tas kar­das vi­sus juos iš­kir­to, tik vie­nam ge­rai nenu­kir­to, ir jo gal­va ka­bo­jo. Ant ry­to­jaus bro­liui iš­ėjus gi­rion me­džiot, se­suo už­ėjo skle­pe dar pus­gy­vį tą žmog­žu­dį ir, jam pra­šant, pa­te­pus jį gy­dan­čiu ir gy­vuo­ju van­de­niu, iš­gy­dė jį ir, jį pas­kui pa­my­lė­jus, pa­si­ry­žo ir sa­vo bro­lį nu­žu­dy­tie.
Tuom tar­pu bro­lis, gi­rio­je me­džio­dams, pa­ti­ko le­vą bė­gant ir no­rė­jo jį šaut, o tas le­vas pra­kal­bė­jo:
– Tu ma­ne nešauk, aš, kai­po žvė­rių ka­ra­lius, bū­su su žvė­ri­m tau pa­gel­boj.
Nu­si­ve­dė jį tas le­vas pas to­kį me­dį ir lie­pė pa­si­da­ryt iš jo to­kią dūdu­tę, ant ku­rios už­dūda­vus, jis su vi­soms žvė­ri­mis at­bėg­siąs pa­gel­bon. Na­mon par­ėjus ir žmog­žu­džiui no­rint jau jį nu­žu­dy­tie, bro­lis už­dūda­vo – at­bė­go le­vas drau­ge su ki­to­mis žvė­ri­mis ir tą žmog­žu­dį in šmo­tus su­dras­kė. Pa­li­kęs sa­vo se­se­rį už nu­si­dė­ji­mą prie sie­nos pri­kal­tą, iš­ėjo jis to­lyn in svie­tą. Be­ai­da­mas už­ėjo jis to­kin ka­ra­liaus mies­tan, kur tuo­met, sma­kui jau vi­sas tos že­mės mer­gas su­ėdus, reng­ta vien­tur­tę ka­ra­liaus duk­te­rį iš­vež­tie. Kar­du nu­ka­po­jo sma­kui gal­vas ir pa­ną iš­gel­bė­jo. Bet, kal­bi­na­mas drau­ge su jąj va­žuot, at­sa­ko pail­sęs ėsąs ir at­si­gu­lęs už­mie­ga, ką pa­tė­mi­jęs ve­žė­jas nu­ker­ta jam gal­vą, no­ri tą pa­ną lai­mėt ir ves­tie. Tuom tar­pu žvėrys pa­bu­du­sios pa­ma­tė jų val­do­ną ne­gy­vą ėsant, to­dė­lei meš­ka siun­čia zui­ku­tį, kai­po iš vi­sų grai­čiau­sį, kad jis par­neš­tų gy­dan­čio ir gy­vo­jo van­dens, ir at­gy­do tą žmo­gų, kurs, pas ka­ra­lių at­ėjęs, jo duk­te­rį lai­mė­jo, o tą ve­žė­ją ant lau­žo su­de­gi­no.

Digg This
Reddit This
Stumble Now!
Buzz This
Vote on DZone
Share on Facebook
Bookmark this on Delicious
Kick It on DotNetKicks.com
Shout it
Share on LinkedIn
Bookmark this on Technorati
Post on Twitter
Publikuota iš: http://lietuviupasakos.lt/2010/08/vaikinas-ir-zverys/ .
© Lietuviupasakos.lt 2017.

Rss Feed Tweeter button Facebook button Linkedin button Digg button Flickr button Stumbleupon button Newsvine button Youtube button